Lénkijos–Lietuvõs įpėdinỹstės kãras, Lénkijos ir Lietuvõs Valstýbės įpėdinỹstės kãras, Lénkijos įpėdinỹstės kãras, Abiej Taut Respùblikos įpėdinỹstės kãras, 1733–35 Prancūzijos, Ispanijos ir Sardinijos karas su Austrija, Rusija ir Saksonija.
Priežastys
Viena Lenkijos–Lietuvos įpėdinystės karo priežasčių buvo ir abiejų pusių atstovų pretenzijos į Abiejų Tautų Respublikos (ATR) sostą mirus Augustui II (1733). ATR bajorų dauguma, siekdama išsivaduoti iš gretimų valstybių įtakos, rėmė Stanislovą Leščinskį (1704–09 ATR karalius), kurį kandidatu į sostą iškėlė Prancūzija (1725 jo duktė tapo Liudviko XV žmona). Tai būtų susilpninę Austrijos ir Rusijos įtaką Respublikai, todėl šios valstybės rėmė kitą kandidatą – Augusto II sūnų ir Saksonijos kurfiurstą Frydrichą Augustą.
Eiga
1733 09 12 Varšuvoje ATR elekcinis seimas (apie 13 000 bajorų) karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Tai išprovokavo Rusijos ir Saksonijos karinę intervenciją, kurią rėmė ir Austrija. 1733 10 05 daug mažiau bajorų, palaikomų Rusijos kariuomenės, karaliumi paskelbė Frydrichą Augustą (Augustas III). 1734 01 Rusijos kariuomenė užėmė Torunę, 02, atrėmusi Prancūzijos desanto puolimą, apgulė Gdanską (čia buvo ir Stanislovas Leščinskis); 1734 07 07 Gdanskas kapituliavo, Stanislovas Leščinskis pasitraukė į Prūsiją, vėliau – Prancūziją. Jo šalininkai įkūrė konfederaciją, kuri pasiskelbė kovojanti su Rusija ir Saksonija dėl nepriklausomybės ir reformų. 1735 05 Rusijos ir Saksonijos kariuomenės konfederatus sumušė, bet partizaninis karas truko iki 1736–37. Dauguma bajorų (ir konfederatų) perėjo į Augusto III pusę. 1735 vasarą Rusijos kariuomenės korpusas iš ATR buvo pasiųstas į Italiją padėti Austrijai (1734 Austriją prie Parmos ir Guastallos sumušė Prancūzija).
Išdavos
Lenkijos–Lietuvos įpėdinystės karas baigėsi 1735 10 Vienoje pasirašyta Austrijos ir Prancūzijos preliminaria (1738 11 – galutine) taikos sutartimi. Pagal ją Prancūzija karaliumi pripažino Augustą III; Stanislovas Leščinskis atsisakė pretenzijų į sostą, bet iki gyvos galvos gavo valdyti Lotaringiją. Prancūzija įsipareigojo garantuoti 1713 Pragmatinę sankciją (įstatymą, kuris leido Austrijos sostą paveldėti ir dukterims). Ispanija iš Austrijos gavo per karą jos užimtą Pietų Italiją (Neapolį ir Siciliją); už tai Austrija gavo Parmą ir Piacenzą, kunigaikštis Pranciškus Steponas Lotaringietis (imperatoriaus Karolio VI žentas) – Toskaną. Sardinija gavo Novarą (Šiaurės Italija). 1739 prie Vienos sutarties prisidėjo ir ATR, Ispanija, Rusija, Sardinija. Augustas III, gavęs sostą, įvykdė savo pažadą Rusijos imperatorei Anai Ivanovnai ir atidavė Kuršą valdyti jos favoritui E. J. Bironui. Per Lenkijos–Lietuvos įpėdinystės karą dar labiau sustiprėjo kaimyninių valstybių (ypač Rusijos) įtaka Abiejų Tautų Respublikai, Prancūzija susilpnino Austriją.