Lénkijos literatūrà
Raštijos pradžia
Raštijos pradžia susijusi su krikščionybės įvedimu (966) ir valstybės formavimusi. 10–15 a. vyravo religiniai ir istoriniai raštai lotynų kalba. Žymiausi kronikininkai, rašę lotynų kalba, buvo vienuolis Galas Anonimas, Wincentas Kadłubekas, Jonas Čarnkovietis. Pirmasis politinis rašytojas pasaulietis J. Ostrorógas sukūrė traktatą Apie valstybės sandarą (Monumentum… pro Reipublicae ordinatione congestum 1455–77). Sukurta religinės ir pasaulietinės poezijos lenkų ir lotynų kalbomis: Linksminkis, Motina Lenkija (Gaude Mater Polonia), Magistro Polikarpo pokalbis su Mirtimi (Rozmowa Mistrza Polikarpa ze Śmiercią), Dievo Motinos rauda prie kryžiaus (Żale Matki Bożej pod krzyżem), Giesmė apie Andrzejaus Tęčyńskio nužudymą (Pieśń o zabiciu Andrzeja Tęczyńskiego), Satyra apie tingius valstiečius (Satyra na leniwych chłopów). Reikšminga giesmė Dievo gimdytoja (Bogurodzica), kaip manoma, Jogailaičių dinastijos himnas, kurį kareiviai giedojo prieš Žalgirio mūšį. Kurta šventųjų (šv. Stanislovo, šv. Vaitiekaus, šv. Kingos, šv. Salomėjos) gyvenimų aprašymų. 14 a. pabaiga datuojami pirmieji bandymai į lenkų kalbą versti Bibliją, sukurti anoniminiai apokrifiniai kūriniai lenkų kalba: Karalienės Jadvygos psalmynas (Psałterz królowej Jadwigi apie 1400), Karalienės Sofijos Biblija (Biblia królowej Zofii 1455), parašyta pamokslų: Šventojo Kryžiaus pamokslai (Kazania Świętokrzyskie), Gniezno pamokslai (Kazania Gnieżnieńskie). 15 a. datuojamos legendos apie šventuosius – Legenda apie šventąjį Aleksijų (Legenda o świętym Aleksym) ir Legenda apie šventąją Daratą (Legenda o świętej Dorocie).
Renesanso literatūra
Renesanso epochoje (16 a.–17 a. pradžia) atsirado pirmosios spaustuvės, puoselėta krikščioniška humanistinė kultūra ir literatūra, kurti kūriniai lotynų ir lenkų kalbomis. Pirmoji knyga, 1513 išspausdinta lenkų kalba, – Bernato Liubliniečio maldaknygė Sielų rojus (Raj duszny). Šio laikotarpio poetai daugiausia rašė lotynų kalba (A. Krzyckis, K. Janickis, J. Dantiscus). Renesanso epochoje plito reformacija, ji daugiausia turėjo įtakos Bažnyčiai. Husitų judėjimas, kalvinizmas, liuteronizmas ir kitos iš Vakarų Europos atėjusios naujovės turėjo įtakos lenkų rašytojams reformatoriams, t. p. radikaliems jų priešininkams, kurie 17 a. galutinai grąžino Lenkiją prie katalikybės. Antikatalikiški ir katalikiški kūriniai buvo rašomi lenkų kalba. Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu (1506–48) ir vėliau vyravo religinė ir politinė literatūra, dialogai, traktatai, publicistiniai raštai, pamokslai. Lenkų kalba rašė M. Rejus, L. Górnickis. Politinius traktatus ir publicistinius veikalus kūrė humanizmo ideologas A. F. Modrzewskis, S. Orzechowskis. Žymiausias Renesanso epochos lenkų poetas, lenkų nacionalinės poezijos pradininkas, rašęs lenkų ir lotynų kalbomis, – J. Kochanowskis.
Baroko literatūra
Lenkijos baroko literatūros (17 a. pradžia–18 a. vidurys) laikotarpis tęsėsi apie 150 metų. Jam būdinga ne tik gausi raštija, bet ir meniškumo nuosmukis. Pereinamojo nuo Renesanso į baroką laikotarpio svarbiausi kūrėjai – S. Szymonowicas, S. F. Klonowicas, M. Sęp-Szarzyńskis (jo sonetams būdinga metafizika). Žymus sonetų kūrėjas J. A. Morsztynas rėmėsi italų poeto G. Marino išpuoselėta puošnia barokine lyrikos forma. Kitas žymus baroko laikotarpio poetas – W. Potockis. Žymiausias šio laikotarpio memuaristas – J. Chr. Pasekas. Vėlyvojo baroko rašytojai – Wacławas Rzewuskis (1784–1831), S. Konarskis, Józefas Andrzejus Załuskis (1702–74).
Šviečiamojo amžiaus literatūra
Šviečiamasis amžius (18 a. vidurys–19 a. pradžia) beveik sutapo su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikais (1764–95), to meto lenkų literatūra buvo veikiama prancūzų rašytojų racionalistų J.-J. Rousseau, Ch. L. de Montesquieu, Voltaire’o idėjų. Atsirado naujų literatūros žanrų: politinė komedija, romanas. Suklestėjo herojinė komiška poema, pasaka, satyra. Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772) rašytojai plėtojo nacionalinės nepriklausomybės, demokratinių reformų idėjas. 1765–85 ėjo pirmas literatūros žurnalas Monitor. 1773 buvo įkurta Edukacinė komisija. Herojines komiškas poemas, pasakas, satyras, proginius eilėraščius kūrė I. Krasickis, politines komedijas, istorines dramas rašė J. U. Niemcewiczius. Nacionalinės dramaturgijos pradininkas – W. Bogusławskis. Sentimentalizmo ir preromantizmo atstovai F. Karpińskis, F. D. Kniażninas. Patriotinės lyrikos parašė J. R. Wybickis – patriotinės dainos Dombrovskio mazurka (Mazurek Dąbrowskiego), tapusios Lenkijos himnu, autorius. 1818 išleista K. Brodzińskio studija Apie klasiškumą ir romantiškumą, taip pat apie lenkų poezijos dvasią (O klasyczności i romantyczności, tudzież o duchu poezji polskiej) pradėjo naują lenkų literatūros laikotarpį – romantizmą.
Romantizmo literatūra
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Lenkija galutinai prarado savarankiškumą, bet laisvõs valstybės idėjos reikštos kultūroje, ypač literatūroje. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje susiformavo romantizmas. Jo pradininkas – žymiausias romantikas poetas A. Mickevičius. 1822 Vilniuje buvo išleistas jo romantinės poezijos rinkinys Baladės ir romansai (Ballady i romanse), kuris laikomas lenkiškojo romantizmo pradžia. Kiti žymiausi romantikai: Vilniaus universiteto auklėtinis J. Słowackis, Z. Krasińskis, C. K. Norwidas. Lenkų romantizmas buvo susijęs su nacionalinio atgimimo idėja, vyravo 1830–31 sukilimo prieš caro priespaudą tematika; t. p. universalios, metafizinės, amžinųjų vertybių temos. Romantizmas tapo vienu svarbiausių lenkų nacionalinės savimonės formavimosi šaltinių. Kiti šio laikotarpio rašytojai: poetas V. Sirokomlė, istorinių romanų autorius J. I. Kraszewskis, žymiausias komediografas A. Fredras.
Pozityvizmo literatūra
19 a. antra pusė (1864–90) – pozityvizmo laikotarpis, jam įtakos turėjo A. Comte’o filosofija. Skatintas mokslas, darbas visuomenės labui. Rašytojas buvo laikomas visuomenės auklėtoju. Pagrindinė srovė – realizmas, populiariausi žanrai – romanas, apsakymas, publicistika. Žymiausi rašytojai: Aleksanderis Śviętochowskis (1849–1938), B. Prusas, E. Orzeszkowa, H. Sienkiewiczius. Pasižymėjo poetai A. Asnykas ir M. Konopnicka (rašė ir apsakymus). 9 dešimtmetyje susidomėta É. Zola natūralizmu.
Modernizmo literatūra
1890–1918 – Jaunosios Lenkijos laikotarpis, literatūroje įsivyravo modernizmas, jo pradininkas – S. Przybyszewskis. Tai labai įvairiapusiškas laikotarpis: be simbolizmo, impresionizmo, ekspresionizmo, gyvavo realizmas ir natūralizmas, estetizmas ir kitos srovės, kurių elementai dažni viename kūrinyje. Žymiausi poetai: K. P. Tetmajeris, dekadentizmo skleidėjas, kūręs gamtos ir meilės lyriką, J. Kasprowiczius, T. Micińskis, L. Staffas, B. Leśmianas. Realistinėje prozoje atsirado modernizmo elementų, tai ryšku S. Żeromskio ir W. S. Reymonto kūryboje. Modernistinės prozos atstovai: S. Przybyszewskis, W. Berentas, K. Irzykowskis. Reiškėsi žymiausias dramaturgas, teatro reformatorius ir dailininkas S. Wyspiańskis. Kiti dramaturgai: G. Zapolska, Włodzimierzas Perzyńskis (1877–1930), J. A. Kisielewskis, T. Rittneris, T. Micińskis. Žymesni literatūros kritikai – S. L. Brzozowskis, T. Żeleńskis.
1918–39 literatūra gyvavo nepriklausomos Lenkijos sąlygomis. 20 a. 3 dešimtmetyje vyravo nuomonė, kad literatūra neturi tarnauti visuomenei. Tos idėjos laikėsi tradicinės grupuotės Skamander poetai: J. Tuwimas, K. Wierzyńskis, J. Iwaszkiewiczius, A. Słonimskis, J. Lechońis. Prie skamandritų poetikos priartėjo lyrikai: M. Pawlikowska-Jasnorzewska, K. Iłłakowiczówna, W. Broniewskis, M. Jastrunas, Jerzis Liebertas (1904–31), J. Wittlinas ir kiti. Avangardinė poezija buvo plėtojama įvairiomis kryptimis. Futuristai (T. Czyżewskis, B. Jasieńskis, Stanisławas Młodożeniecas, 1895–1959, A. Watas, Anatolis Sternas, 1899–1968) propagavo absoliučią laisvę. Vadinamojo pirmojo (Krokuvos) avangardo poetai (T. Peiperis, J. Przybośis, J. Brzękowskis, J. Kurekas, A. Ważykas) propagavo žodžio ir stilistinių priemonių taupumą. Savitą kelią pasirinko rašytojai, bendradarbiaujantys su poetine grupe Kwadryga (1926–31): K. I. Gałczyńskis, Jaunosios Lenkijos laikotarpiu debiutavę poetai L. Staffas ir B. Leśmianas laikomi tradiciniais, nors jiems būdinga universalumas, metafizika, simbolinė kalba, amžinųjų vertybių idėjos. 4 dešimtmetyje antrojo avangardo poezijoje įsivyravo katastrofos nuojautos. Vadinamieji katastrofistai turėjo du centrus: Liubline lyderis buvo J. Czechowiczius, Vilniuje – poetinė grupė ir jos žurnalas Żagary. Žymiausi grupės atstovai: Cz. Miłoszas, T. Bujnickis, J. Zagórskis, A. Rymkiewiczius ir kiti. 3 dešimtmetyje išpopuliarėjo politinis romanas, juos kūrė Z. Nałkowska, A. Strugas, J. Kadenas-Bandrowskis. Geriausiu šio žanro kūriniu laikomas S. Żeromskio romanas Priešpavasaris (Przedwiośnie 1925), kuriame realistiškai vaizduojami pirmieji nepriklausomos Lenkijos žingsniai. 4 dešimtmečio prozoje vyrauja psichologinė kryptis. Psichologinius romanus bei apsakymus kūrė M. Kuncewiczowa, J. Iwaszkiewiczius, M. Choromańskis. Svarbus šio laikotarpio M. Dąbrowskos romanas Naktys ir dienos (Nocy i dni 4 tomai 1932–34); jame tęsiamos realistinio epo, šeimos sagos tradicijos, pasakojama apie 19–20 a. lenkų bajorijos gyvenimo lūžius. Naujausias reiškinys tarpukario literatūroje buvo avangardinė proza, jai būdinga groteskas, siurrealizmas. Šių krypčių rašytojai: W. Gombrowiczius, B. Schulzas, S. I. Witkiewiczius ir kiti. Dramaturgijoje reiškėsi J. Szaniawskis, S. Żeromskis, Z. Nałkowska. Grotesko dramų sukūrė S. I. Witkiewiczius, kuris siekė kurti vadinamosios grynosios formos teatrą. 1939–45 – II pasaulinio karo ir okupacijos laikotarpiu – debiutavo vadinamoji karo karta (3 dešimtmetyje gimusieji): K. K. Baczyńskis, T. Gajcy, Andrzejus Trzebińskis (1922–43), Zdzisławas Stroińskis (1921–44), Wacławas Bojarskis (1921–43) ir kiti. 1945–48 literatūroje vyravo karo tematika (L. Staffo, J. Iwaszkiewicziaus, W. Broniewskio, Cz. Miłoszo kūryba, T. Różewicziaus, poezijos rinkinys Nerimas / Niepokój 1947). Dokumentinės prozos svarbiausi kūrėjai: T. Borowskis, Z. Nałkowska, Seweryna Szmaglewska (1916–92), G. Herlingas-Grudzińskis, J. Czapskis ir kiti. Filosofiniai, psichologiniai, moraliniai karo padariniai analizuojami S. Dygato, A. Rudnickio ir kitų prozoje.
1949–55 – schematizmo, socialistinio realizmo laikotarpis, vyravo vadinamasis gamybinis romanas ir panegirinė lyrika. Meniškesnių kūrinių rašė rašytojai, kurie ignoravo tuometinę problematiką: J. Parandowskis, M. Jastrunas, J. Broszkiewiczius ir kiti. Meniškesnių kūrinių sukurta emigracijoje: W. Gombrowicziaus romanas Transatlantinis (Trans-Atlantyk 1953), Cz. Miłoszo esė rinkinys Pavergtas protas (Zniewolony umysł 1953), romanas Isos slėnis (Dolina Issy 1955) ir kiti. Žymūs emigracijos rašytojai nuo 1947 spausdino savo knygas žurnale Kultura, kurį įsteigė ir Paryžiuje leido leidybos namai Literatūros institutas (redaktorius J. W. Giedroycas).
Nuo 1956 lenkų literatūroje susiklostė daugiau įvairių srovių. Poezijoje reiškėsi vadinamieji turpistai (lotynų kalba turpis – bjaurus) – S. Grochowiakas, E. Bryllis, Andrzejus Bursa (1932–57), vėliau R. Wojaczeka; klasikines ir avangardistines tradicijas siejo Z. Herbertas, J. M. Rymkiewiczius, E. Stachura, Julia Hartwig (1921–2017), Urszula Kozioł (1931), Halina Poświatowska (1935–67) ir kiti; poetai lingvistai M. Białoszewskis, T. Karpowiczius ir kiti; poetai folkloristai Jerzis Harasymoviczius (1933–99), T. Nowakas; poetinę kūrybą tęsė J. Iwaszkiewiczius, Cz. Miłoszas, kunigas J. Twardowskis, T. Różewiczius, W. Szymborska. Po 1968 inteligentijos protesto prieš Lenkijos Liaudies Respublikos sudarytą konjunktūrą susiformavo vadinamoji 1968 karta. Iš pradžių jos žymiausi poetai priešinosi tuometinės ideologizuotos žiniasklaidos kalbai, vėliau kiekvienas iš jų atrado savitą kūrybinį kelią. Žymesni rašytojai: S. Barańczakas, Ewa Lipska (g. 1945), Julianas Kornhauseris (g. 1946), A. Zagajewskis, R. Krynickis ir kiti.
1976 susiklostė pogrindžio literatūra. Iškilo nauja poetų, gimusių 6 dešimtmetyje, karta: Bronisławas Majus (g. 1953), Tomaszas Jastrunas (g. 1950), Janas Polkowskis (g. 1953), Antonis Pawlakas (g. 1952) ir kiti. Prozoje realizmo ir modernizmo tradicijas derino J. Iwaszkiewiczius. Meniškų kūrinių sukūrė vadinamųjų mažųjų tėvynių literatūros rašytojai (Cz. Miłoszas, A. Kuśniewiczius, J. Stryjkowskis, Józefas Mackiewiczius (1902–85), Z. Żakiewiczius). Iš Vilniaus kilusio T. Konwickio kūryboje vyrauja Vilniaus ir Vilniaus krašto prisiminimai (romanai Meilės įvykių kronika / Kronika wypadków miłosnych 1974, Bohinas / Bohiń 1987). Istorinius romanus rašė T. Parnickis, Władysławas Lechas Terleckis (1933–99), A. Gołubiewas, H. Malewska, Tadeuszas Łopalewskis (1900–79) ir kiti. Biblinė tematika vyrauja R. Brandstaetterio, Z. Kossak-Szczuckos, Annos Kamieńskos (1920–86), K. J. Wojtyłos, Cz. Miłoszo ir kitų kūryboje. Kaimo tematika būdinga J. Kawaleco, V. Myśliwskio, T. Nowako, E. Redlińskio kūrybai. Karo problematika plėtojama M. Bialoszewskio, Hannos Krall (g. 1937), A. Szczypiorskio, Kazimierzo Moczarskio (1907–75) kūryboje. Pokario ir šiuolaikinės Lenkijos problemos keliamos M. Hłasko, M. Nowakowskio, T. Konwickio, J. Andrzejewskio, S. Kisielewskio, R. Bratny, W. Odojewskio kūryboje. 20 a. antroje pusėje šalyje ir emigracijoje susiformavo esė žanrai (prisiminimai, dienoraščiai, literatūros kritika); svarbiausi rašytojai: Jerzis Stempowskis (1894–1969), Cz. Miłoszas, W. Gombrowiczius, G. Herlingas-Grudzińskis, J. Iwaszkiewiczius, S. Vincenzas, A. Watas, Konstantinas Aleksandras Jeleńskis (1922–87), M. Wańkowiczius, Leopoldas Tyrmandas (1920–85), Z. Herbertas, S. Barańczakas. Reikšmingų dramos kūrinių sukūrė T. Różewiczius, W. Gombrowiczius, S. Mrożekas. Žymesni literatūros kritikai, eseistai: K. Wyka, Arturas Sandaueris (1913–89), J. Kottas, Henrykas Bereza (1926–2012), A. Kijowskis, Janas Błońskis (1931–2009), Jacekas Łukasiewiczius (1934–2021), Jerzis Jarzębskis (1947–2024), Stanisławas Bereśis (g. 1950).
Postmodernizmo literatūra
Naujausioji lenkų literatūra susijusi su demokratinėmis permainomis po 1989, kai įvyko pirmieji pokario Lenkijoje laisvi rinkimai. Literatūrai įtakos turėjo postmodernizmas, nors ši srovė nepaveikė visų kultūros ir literatūros reiškinių. Meniškesnių kūrinių sukūrė prozininkai Eustachis Rylskis (g. 1944), Anna Bojarska (1946–2019), Stefanas Chwinas (g. 1949). Aktyviau ėmė reikštis 6 dešimtmetyje gimusiųjų prozininkų karta: Anna Bolecka (g. 1951), Magdalena Tulli (g. 1955), Pawełas Marekas Huelle (1957–2023). Žymesni 7–8 dešimtmečio rašytojai: O. Tokarczuk, A. Stasiukas, Waldemaras Borzestowskis (g. 1964), Piotras Szewcas (g. 1961), Izabela Filipiak (g. 1961), Manuela Gretkowska (g. 1964), Natasza Goerke (g. 1962), R. Praszinskis (g. 1965), Wojciechas Kuczokas (g. 1972), Marcinas Świetlickis (g. 1961), Jacekas Podsiadło (g. 1964), Krzysztofas Koehleris (g. 1963), Marcinas Baranas (g. 1963), Marzanna Bogumiła Kielar (g. 1963), A. Schlosarekas (g. 1968).
Ryšiai su lietuvių literatūra ir vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvos ir Lenkijos istorinės politinės sąsajos lėmė glaudžius lenkų ir lietuvių literatūros ryšius. Didelę dalį 16–18 a. lietuvių religinės raštijos sudarė vertimai iš lenkų religinių raštų (M. Daukša, J. Jaknavičius, K. Sirvydas). 18–19 a. lenkų literatūros stilistinės kryptys, tematika turėjo įtakos to meto lietuvių rašytojams. 19 a. pabaigoje lenkiškai ir lietuviškai rašė A. Klementas, S. Valiūnas. Ypač reikšminga lenkų romantizmo įtaka. Žymiausi romantikai A. Mickevičius, J. Słowackis ir iš dalies su romantizmu susiję rašytojai J. I. Kraszewskis, V. Sirokomlė gyveno Lietuvoje ir nemaža kūrinių parašė Lietuvos istorijos, lietuvių tautosakos motyvais. Šių ir kitų (A. Asnyko, H. Sienkiewicziaus) rašytojų lietuviškos tematikos kūriniai buvo populiariausi Lietuvoje 19 a. pabaigoje–20 a. padžioje. Lenkų rašytojų knygos lietuvių kalba leidžiamos nuo 19 a. pirmos pusės (A. Mickevičiaus, A. E. Odynieco). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vertimų padaugėjo: išleista F. Bernatowicziaus, A. Mickevičiaus, J. Słowackio, J. I. Kraszewskio, A. Asnyko, Z. Krasińskio, V. Sirokomlės, M. Bałuckio, H. Sienkiewicziaus, E. Orzeszkowos, M. Konopnickos, B. Pruso, M. Rodziewiczównos, K. P. Tetmajerio, S. Żeromskio, A. Niemojewskio, H. Mniszkównos, W. S. Reymonto, S. Przybyszewskio, J. Kureko, Wandos Wasilewskos (1905–64) ir kitų rašytojų knygų. Studijų ir straipsnių apie lenkų literatūrą parašė A. Augustaitis, M. ir V. Biržiškos, J. Herbačiauskas, J. Lebedys. 1918–40 su Vilniaus kraštu savo veikla ir kūrybos tematika buvo susiję lenkų rašytojai J. Putramentas, Cz. Miłoszas, Eugeniuszas Paukszta (1916–79), J. Zagórskis, K. I. Gałczyńskis, T. Konwickis, K. Iłłakowiczówna, A. Rymkiewiczius.
Nuo 20 a. pradžios lietuvių kalba išleista A. Mickevičiaus raštai, J. Słowackio poezijos rinktinė, J. I. Kraszewskio, E. Orzeszkowos, B. Pruso, S. Żeromskio, W. S. Reymonto, J. Żuławskio prozos knygų, iš naujosios lenkų literatūros – Z. Nałkowskos, M. Dąbrowskos, J. Iwaszkiewicziaus, J. Parandowskio, L. Kruczkowskio, I. Newerlo, J. Andrzejewskio, M. Jastruno, T. Brezos, J. Putramento, W. Macho, K. Filipowicziaus, S. Lemo, T. Konwickio, Tadeuszo Kwiatkowskio (1920–2007), J. Broszkiewicziaus, Zofios Posmysz (1923–2022), T. Nowako, Cz. Miłoszo, W. Gombrowicziaus, B. Schulzo, W. Szymborskos, O. Tokarczuk ir kitų rašytojų knygų, apsakymų, poezijos ir dramaturgijos antologijų. Lietuvių literatūrologai (V. Mykolaitis-Putinas, I. Cieška, K. Korsakas, K. Doveika, S. Kabelytė, A. Kaupuž, J. Riškus, R. Mikšytė, V. Kubilius, K. Nastopka, E. Ulčinaitė, A. Kalėda ir kiti) paskelbė studijų apie lenkų rašytojus, lietuvių ir lenkų literatūros ryšius. Lietuvių teatruose pastatyta A. Asnyko, A. Fredro, S. Mrożeko, Edmundo Niziurskio (1925–2013), Agnieszkos Osieckos (1936–97), G. Zapolskos, J. Żuławskio ir kitų lenkų dramaturgų pjesių.
Lenkų kalba nuo 20 a. pradžios išleista K. Donelaičio, S. Daukanto, Maironio, A. Baranausko, K. Puidos, A. Vienuolio, Vydūno, V. Mykolaičio-Putino, J. Biliūno, Jono Marcinkevičiaus, P. Cvirkos, S. Nėries, B. Sruogos, J. Grušo, J. Paukštelio, J. Baltušio, A. Bieliausko, E. Mieželaičio, R. Lankausko, M. Sluckio, V. Sirijos-Giros, K. Borutos, A. Venclovos, B. Brazdžionio, V. Miliūno, A. J. Avyžiaus, G. Kanovičiaus, V. Bubnio, R. Kašausko, M. Martinaičio, T. Venclovos, V. Martinkaus, L. Jacinevičiaus ir kitų autorių kūrinių, lietuvių rašytojų apsakymų ir poezijos antologijų. Lenkų rašytojų kūrinius vertė V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, P. Vaičiūnas, K. Šakenis, P. Valaitis, V. Sirijos-Gira, E. Matuzevičius, Justinas Marcinkevičius, J. Juškaitis, M. Martinaitis, V. Bložė, T. Venclova ir kiti.
lenkų literatūra; Lenkijos kultūra
L: J. Ziomek Literatura Odrodzenia Warszawa 21971; K. Wyka Młoda Polska 2 t. Kraków 1977; H. Markiewicz Literatura pozytywizmu Warszawa 1997; T. Witczak Literatura śriedniowiecza Warszawa 21997; Cz. Hernas Literatura baroku Warszawa 41999; S. Burkot Literatura polska w latach 1939–99 Warszawa 2002; M. Klimowicz Oświecenie Warszawa 82002; A. Wirkowska, R. Przybylski Romantyzm Warszawa 82002.
3047
760
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos