Lénkijos mùzika. Duomenų apie Lenkijos muzikinę kultūrą iki 13 a. yra metraščiuose, popiežiaus legatų nurodymuose ir vyskupijų sinodų nutarimuose. 13–14 a. rašytiniuose šaltiniuose pasitaiko žinių ir apie pasaulietinę muziką.
Liaudies muzika
koncertuoja dainų ir šokių ansamblis Śląsk
Per archeologinius kasinėjimus rasta 10–11 a. liaudies instrumentų. Liaudies muzikoje vyrauja vokalinė melodika, ja grindžiamos ir instrumentinės pjesės. Liaudies dainos dažniausiai vienbalsės, įvairių dermių, dažnai šokio ritmo. Senosioms melodijoms būdinga pentatonika, heptatonika, trichordinė struktūra. Būdingas 3 arba 2 dalių metras su sinkopėmis – akcentais silpnojoje takto dalyje. Paplitęs liaudies muzikos žanras – šokio (krakoviako, mazurkos, obereko) daina (dažnai 2 ar 4 dalių).
Nuo 16 a. plėtojosi miesto muzikinis folkloras (melodijos aiškaus ritmo, griežtesnės simetrijos). Daugelis senųjų muzikos instrumentų išnyko išpopuliarėjus smuikui; kai kur dar naudojama marina, genslės (chordofonai), bazūna, dūdmaišis, ligavka (aerofonai). Dideli Lenkijos liaudies muzikos archyvai ir įrašų rinkiniai dingo per II pasaulinį karą. Pokario laikotarpiu iš naujo užrašyta apie 60 000 liaudies melodijų.
vaikų choras gieda kalėdines giesmes (Krokuva, 2018)
Profesionaliosios muzikos susiklostymas
Profesionalioji muzika susiklostė įvedus krikščionybę. Nuo 10 a. plito grigališkasis choralas. Nuo 11 a. buvo steigiamos bažnytinio giedojimo mokyklos, rengiami vaidinimai su muzika (misterijos). Lenkiškų sekvencijų sukūrė pirmasis žinomas lenkų kompozitorius Vincentas Kelcietis (g. apie 1255). Nuo 15 a. pradžios veikė Karališkoji choro kapela. 15–16 a. greta bažnytinės sukurta ir pasaulietinės (vokalinės ir instrumentinės) muzikos kūrinių (Mikalojus Radomietis, 15 a. pirma pusė, Sebastijonas Felštynietis, 16 a. pirma pusė). 14–15 a. miestų (daugiausia Krokuvos) muzikinis gyvenimas pasidarė įvairesnis. Muzikantai vienijosi į gildijas, cechus. 16 a. suklestėjo polifoninė bažnytinė muzika, plito įvairūs pasaulietinės muzikos žanrai (madrigalai, instrumentinė muzika), garsėjo Krokuvos Vavelio rarotininkų kapela (įkurta 1543). Lenkų polifoninė choro muzika labiausiai išplėtota Vaclovo Šamotuliečio, kuris 1555 persikėlė į Lietuvą ir tarnavo Mikalojui Radvilai Juodajam, kūryboje. Reikšmingų chorų sukūrė Martynas Lvovietis, Mikalojus Krokuvietis (16 a. pirma pusė), M. Gomółka. Kaip instrumentinės muzikos kūrėjai ir atlikėjai garsėjo V. Bakfarkas (vengrų kilmės), W. Długorajus, D. Cato (italų kilmės); muzikos instrumentų padirbo styginių muzikos instrumentų meistrai Danquartai ir Grobliczai.
Muzika 16–19 amžiuje
F. Chopino portretas (aliejus, 1972, dailininkas L. Wawrynkiewiczius; E. Delacroix nutapyto G. Sand ir F. Chopino dvigubo portreto fragmento kopija)
16–17 a. Lenkijoje gyveno nemažai užsienio kompozitorių, daugiausia italų (L. Marenzio, T. Merula, A. Pacelli, A. Stabile). 1596 iš Krokuvos perkėlus sostinę į Varšuvą, buvo perkelta ir Karališkoji kapela (nuo 1697 į Dresdeną). Žymiausi baroko laikotarpio lenkų kompozitoriai: M. Zieleńskis (apie 1550–apie 1615), A. Jarzębskis, M. Mielczewskis (apie 1600–51), B. Pękielis (m. 1670), G. G. Gorczyckis (apie 1667–1734), S. Szarzyńskis (17–18 amžius). 18 a. sukurti pirmieji lenkų simfoninės muzikos kūriniai (kompozitoriai J. Szczurowskis, J. Gołąbekas, W. Dankowskis), pastatytos pirmosios lenkiškos operos – M. Kamieńskio Laiminga bėda (Nędza uszczęśliwiona 1778), J. Stefanio Tariamasis stebuklas, arba Krokuviečiai ir kalniečiai (Cud mniemany, czyli Krakowiacy i górale 1794).
Kamerinę muziką kūrė J. Kleczyńskis (1756–1828), F. Janiewiczius, M. Szymanowska (ir pianistė); smuikininkas K. Lipińskis sukūrė virtuozinių koncertų smuikui. Klasicistinio ir romantinio stiliaus elementų derinys būdingas J. Elsnerio ir K. Kurpińskio (1785–1857) kūrybai. Žymiausias lenkų nacionalinės muzikos mokyklos kūrėjas F. F. Chopinas kūrė daugiausia fortepijonui, atnaujino melodiką, harmoniją. Tolesnei lenkų operos raidai reikšminga kompozitoriaus S. Moniuszko (sukūrė klasikinę operą Halka 1848), W. Żeleńskio (1837–1921), Z. Noskowskio (1846–1909; sukūrė pirmąją lenkų simfoninę poemą Stepė 1896), H. Jareckio (1864–1918) veikla. Simfoninę muziką kūrė J. Nowakowskis (1800–65) ir F. Dobrzyńskis (1807–67). Reikšmingų instrumentinės muzikos kūrinių sukūrė atlikėjai virtuozai – pianistai J. Wieniawskis (1837–1912), J. Zarębskis (1854–85), smuikininkai A. Kątskis (1825–79), N. Bernackis (1826–92), H. Wieniawskis.
S. Moniuszkos portretas (apie 1870, fotografas J. Mieczkowskis)
Kompozitorius ir kultūros antropologas O. Kolbergas paskelbė veikalą Tauta, jos papročiai, gyvensena, kalba, padavimai, patarlės, apeigos, burtai, žaidimai, dainos, muzika ir šokiai (Lud, jego zwyczaje, sposób życia, mova, podania, przysłowia, obrzędy, gusła, zabawny, pieśni, muzyka i tańce 23 tomai 1857–90), kuriame aprašoma įvairių Abiejų Tautų Respublikos tautų kultūra (Lietuva / Litwa išspausdinta 1966 jo Dzieła wszystkie 53 tome).
Muzika 20 a.–21 a. pradžioje
20 a. pradžioje muzikinis gyvenimas pagyvėjo. Varšuvoje įsteigta filharmonija (1901). Susibūrė jaunųjų kompozitorių grupė Jaunoji Lenkija, kuri siekė atnaujinti nacionalinės muzikos tradicijas remdamasi Vakarų Europos muzikiniais laimėjimais. Šios grupės kompozitoriaus K. Szymanowskio muzikos tradicijų laikėsi Jaunųjų lenkų muzikų asociacijos (veikė 1926–39 Paryžiuje) kompozitoriai K. Sikorskis (1895–1986), B. Woytowiczius, T. Szeligowskis, J. Maklakiewiczius (1899–1954), P. Perkowskis (1901–90). Polinkis į modernistines raiškos priemones būdingas J. Kofflerio (1896–1943) ir B. Szabelskio (1896–1979) kūrybai.
Krzysztof Penderecki
Po II pasaulinio karo Lenkijos muzikinis gyvenimas atgijo. 1945 įsteigta Lenkijos kompozitorių sąjunga (nuo 1950 prie jos veikia ir Muzikologų sekcija). Pagyvėjus muzikologinei veiklai išleista reikšmingų muzikos teorijos ir istorijos veikalų. 1945 Krokuvoje (filialas Varšuvoje) įkurta muzikos leidykla Polskie wydawnictwo muzyczne. Eina žurnalai Muzyka (nuo 1956) ir Ruch muzyczny (nuo 1960, dvisavaitinis). Muzikos kūrybai būdinga stilių ir žanrų įvairovė; vyrauja įvairios modernistinės kryptys (serializmas, aleatorika, elektroninė muzika, sonoristika). Žymesni kompozitoriai: S. Wiechowiczius (1893–63), A. Malawskis (1904–57), G. Bacewicz, W. Lutosławskis, V. Rudzińskis, A. Dobrowolskis (1921–90), K. Serockis, W. Kotońskis (g. 1923), W. Szalonekas (g. 1927), T. Bairdas, A. Blochas, R. Twardowskis, W. Kilaras (g. 1932), H. Góreckis, K. Pendereckis, Z. Krauze (g. 1938).
Muzikos atlikėjai: dirigentai – E. Młynarskis, P. Kleckis (1900–73), B. Wodiczko (1912–85), J. Krenzas (g. 1926), W. Rowickis (1914–89), A. Markowskis (1924–86), A. Wittas (g. 1944), H. Czyżas, J. Maksymiuk (g. 1936); pianistai – T. Leszetyckis, I. J. Paderewskis, J. Hofmanas, I. Friedmanas (1882–1948), R. Koczalskis (1885–1948), A. Rubinsteinas, S. Szpinalskis, V. Małcużyńskis (1914–77), H. Czerny-Stefańska, A. Harasiewiczius (g. 1932); klavesinininkė W. Landowska; smuikininkai – B. Hubermanas, W. Wiłkomirska, K. Danczowska; dainininkai – J. Reszke (1849–1925), E. Reszke (1853–1917), M. Sembrich-Kochańska (1858–1935), A. Diduras (1874–1946), J. Korolewicz-Waydowa (1876–1955), A. Sari (1882–1968), E. Bandrowska‑Turska, J. Kiepura, B. Paprockis (g. 1919), A. Hiolskis (g. 1922), B. Ładyszas (g. 1922), K. Szostek-Radkowa (g. 1933), W. Ochmanas. Muzikologai: A. E. Chybińskis, Z. Jachimeckis (1882–1953), S. Łobaczewska (1888–1963), J. M. Chomińskis, Z. Lissa (1908–80), B. Schäfferis (g. 1929). 21 a. žymesni kompozitoriai: Piotras Mossas (g. 1949), Janas Pogány (g. 1960), Pawelas Łukaszewskis (g. 1968), Kasia Glowicka (g. 1977), Marcelas Chyrzyńskis (g. 1971), Klaudia Pasternak (g. 1980), Jagoda Szmytka (g. 1982).
Muzikinės institucijos, konkursai, festivaliai
20 a. pabaigoje Lenkijoje veikė 10 operos teatrų, 21 simfoninis orkestras, 11 filharmonijų, 3 radijo orkestrai, 7 aukštosios muzikos mokyklos (Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Lodzėje, Vroclave, Gdanske, Katowicuose), daug aukštesniųjų, vaikų muzikos mokyklų, liaudies dainų ir šokių ansambliai Mazowsze (įkurtas 1949) ir Śląsk (įkurtas 1953). Rengiami tarptautiniai konkursai – Chopino pianistų (nuo 1927), Wieniawskio smuikininkų ir smuiko meistrų (nuo 1952 ir 1957) – ir festivaliai, tarp jų – šiuolaikinės muzikos Varšuvos ruduo (nuo 1956), kuriame atlikti lietuvių kompozitorių (J. Gruodžio, J. Juzeliūno, O. Balakausko, F. Bajoro, B. Kutavičiaus ir kitų) kūriniai, džiazo muzikos Jazz Jamboree, oratorijų ir kantatų Wratislavia Cantans, pramoginių dainų Opolėje, Sopote, Zielona Góroje.
Didžiojo teatro Varšuvoje rūmai (1833, architektas A. Corazzi, su kitais architektais)
Lenkijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
1325 Lietuvos didžiojo kunigaikščio (ldk) Gedimino duktė Aldona, ištekėjusi už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero, savo dainininkų ir muzikantų atsivežė į Krokuvą. Ldk Jogaila, 1386 išrinktas Lenkijos karaliumi, iš Lenkijos siuntė muzikus į Vytauto dvarą. Lenkijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai labai išsiplėtė po Liublino unijos. Lenkijoje ir Lietuvoje profesionaliosios muzikos kūrinių parašė Vaclovas Šamotulietis, K. Bazilikas, Martynas Lvovietis, J. Brantas, S. Berentas, M. Kreczmeris, A. Gobiata, E. Grotus, M. K. Oginskis. 17 a. Vilniuje veikė Vladislovo IV teatras, dirbo muzikos instrumentų meistrai Danquartai. 18–19 a. Lietuvoje gyveno ir kūrė lenkų kompozitorius ir pianistas J. Kozłowskis (1775 Trakuose mokė būsimąjį kompozitorių M. K. Oginskį), Vilniuje 1812 gimė ir kurį laiką dirbo kompozitorius W. Każyńskis, 1840–58 gyveno lenkų kompozitorius S. Moniuszko, jis sukūrė lietuvių tematikos kantatas Milda, Nijolė ir kitų kūrinių; Vilniuje 1848 įvyko jo operos Halka 1 redakcijos premjera. Lietuvos muzikinėje veikloje dalyvavo teatro veikėjas W. Bogusławskis, muzikos teoretikas ir etnografas J. A. Karłowiczius, gitaristas ir kompozitorius M. Sokołowskis, kompozitorius ir dirigentas J. Deszczyńskis, koncertavo smuikininkai H. Wieniawskis, K. Lipińskis, pianistai J. Wieniawskis, M. Szymanowska. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Lenkijoje (daugiausia Varšuvoje ir Krokuvoje) studijavo ir dirbo Lietuvos muzikai M. K. Čiurlionis, J. Naujalis, S. Šimkus, V. Žadeika, I. Prielgauskas, J. Bendorius. Suvalkuose, Lomžoje, Lodzėje, Varšuvoje, Krokuvoje veikė lietuvių kultūros draugijos, jos turėjo chorus, rengė koncertus ir vaidinimus. Muzikiniame gyvenime žymi iš Lietuvos kilusių muzikų Bacevičių veikla. Lenkijos valdomame Vilniuje veikė M. Karłowicziaus konservatorija (1923–40), lenkų teatrai. Lenkijoje 1935 koncertavo pianistas V. Bacevičius. Lietuvoje koncertavo smuikininkė G. Bacewicz (1930, 1934), dainininkė E. Bandrowska‑Turska (1935), pianistai R. Koczalskis, W. Małcużyńskis, S. Szpinalskis (visi 1939). Lietuvoje koncertavo ir daug įvairių muzikos kolektyvų; svarbesni: liaudies dainų ir šokių ansambliai Śląsk (1957, 1961, 1963–65, 1969, 1980), Mazowsze (1960, 1968, 1984), Poznanės berniukų choras Słowiki (1966, 1978, 1980, 2002), Poznanės filharmonijos simfoninis orkestras (1968, 1969, 1976, 1979), popmuzikos ansambliai: Skaldowie (1968, 1971, 1979), Czerwonie gitary (1968, 1972) ir kiti. Gastroliavo Varšuvos operetės teatras (1968), Varšuvos kamerinė opera (1968), Didysis teatras (1988, 2004), muzikos atlikėjai (operos dainininkai, popmuzikos atlikėjai, pianistai, smuikininkai, violončelininkai, vargonininkai, dirigentai). Nuo 1989 (K. Drobos ir V. Landsbergio iniciatyva) nuolat rengiamos lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijos, tarp jų – Vilniuje (1989, 1991, 1994, 1997, 2003), Krokuvoje (1990, 1993, 2000, 2006) ir Lodzėje (1995, skirta G. Bacewicz ir V. Bacevičiaus kūrybai).
L: Z. Jachimecki Muzyka polska w rozwoju historycznym od czasów najdawniejszych do doby obecnej 2 cz. Kraków 1948–51; I. Bėlza Istorija pol′skoj muzykal′noj kul′tury 3 t. Moskva 1954–72; J. Prosnak Kultura muzyczna Warszawy XVIII wieku Kraków 1955, Z dziejów polskiej kultury muzycznej 2 t. Kraków 1958–66; J. Chomiński Muzyka Polski Ludowej Warszawa 1974; B. Schaeffer Almanach polskich kompozytorów współczesnych Kraków 1985; K. Michałowski, G. Olechno-Huszcza Polish Music Literature (1515–1990) Los Angeles 1991; W kręgu muzyki litewskiej: Rozprawy, szkice i materiały / pod redakcją K. Droby Kraków 1997.
660
Lenkijos kultūra
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos