Lénkijos teãtras. Nuo 13 a. minimi klajojančiųjų artistų frantų pasirodymai, kuriuose buvo liaudies žaidimų ir apeigų elementų. 13–15 a. bažnyčiose lotynų k. buvo vaidinamos liturginės dramos (išliko 13 a. antros pusės scenarijų). Nuo 15 a. vaidintos ir misterijos, kuriose būta ir pasaulietinių motyvų (Mikalojaus Vilkoveckiečio Istorija apie didžiai šlovingą Dievo prisikėlimą apie 1570–80). 16 a. buvo populiarus lėlių teatras šopka, kurio pagrindas – kalėdinės misterijos su intermedijomis. Nuo 16 a. pabaigos gyvavo mokyklinis teatras, kuriame intermedijos vaidintos lenkų kalba. 17 a. mokyklinių teatrų pagausėjo; daug jų buvo vienuolynų mokyklose. 18 a. antroje pusėje po švietėjiškos H. S. Konarskio (1700–73) mokyklinio teatro reformos pirmą kartą statytos jo išverstos P. Corneille’io, J. B. Racine’o, Voltaire’o pjesės. Nuo 15 a. pirmos pusės pradėta rengti mėgėjiškus vaidinimus karaliaus rūmuose. 1578 Ujazdówe (dabar Varšuva) teatro mėgėjų suvaidinta J. Kochanowskio tragedija Graikų pasiuntinių išsiuntimas. 17 a. teatrų atsirado ir didikų dvaruose. Rūmų teatras suklestėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos valdymo laikotarpiu. 1633–48 karaliaus rūmuose Varšuvoje veikė pirmasis stacionarus teatras su geriausia to meto teatro įranga, spektaklius rodė operos ir baleto, commedia dell’arte trupės. Nuo 16 a. pradžios karaliaus rūmų teatre gastroliavo anglų, vokiečių, prancūzų, italų artistų trupės, apie 1616 – J. Greeno vadovaujama Anglų aktorių trupė (repertuarą sudarė W. Shakespeare’o, Chr. Marlowe ir kitų pjesės). 1662 čia pirmą kartą už Prancūzijos ribų pastatytas P. Corneille’io Sidas (į lenkų k. išvertė J. A. Morsztynas). 18 a. antroje pusėje įsteigti viešieji lenkų teatrai kituose miestuose: Liubline (1778), Lvove (1780), Krokuvoje (1781), Poznanėje (1783). Łazenkose (Varšuva) veikė Amfiteatras saloje (1785, 1790 perstatytas) ir Teatras Didžiojoje oranžerijoje (1788). 1765 karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Varšuvoje įkūrė Tautos teatrą – pirmąjį nuolatinį viešąjį teatrą Lenkijoje. Čia statyta lenkų (F. Bohomoleco, F. Zabłockio, 1752–1821) ir užsienio dramaturgų pjesės. 1783–1814 (su pertraukomis) šiam teatrui vadovavo teatro veikėjas W. Bogusławskis. 1811 jo iniciatyva Varšuvoje įkurta pirmoji teatro meno mokykla, kuriai jis parašė pirmąjį Lenkijoje vaidybos vadovą Dramaturgija, arba Mokslas apie scenos meną (Dramaturgia, czyli Nauka sztuki scenicznej 1812). W. Bogusławskio mokiniais buvo daug garsių Tautos teatro aktorių: K. B. Świerzawskis (1735–1806), K. Owsińskis (1752–1799), M. Szymanowskis (1775–1830), Tomaszas (1750–1797) ir Agnieszka (1755–1831) Truskolaskiai, tragikė J. Ledóchowska, L. Dmuszewskis (1777–1847), A. F. Żółkovskis (1777–1822). 18 a. didikai pagal karaliaus rūmų teatro pavyzdį kūrė teatrus savo dvaruose. Specialiai šiems teatrams pjesių parašė arba išvertė P. U. Radvilienė, W. Rzewuskis, I. Krasickis ir kiti. 1829 įkurtas Tautos teatro filialas Rozmaitości (veikė iki 1924). Pirmojo jo vadovo B. Kudlicziaus (1780–1848) mokiniais buvo daug žymių aktorių: B. Dawisonas (1818–1872), J. Królikowskis (1820–86), A. Żółkovskis (1814–1889), L. Halpertowa (1803–95), J. Rychteris (1820–85). Nuo 19 a. pabaigos teatrinio gyvenimo centru tapo teatras Krokuvoje (įkurtas 1799, dabar H. Modrzejewskos senasis teatras). Vadovaujant S. Koźmianui (1871–85) čia susiklostė realistinė (vadinamoji Krokuvos) vaidybos mokykla: siekta atsisakyti deklamacinio vaidybos būdo, remtasi personažo psichologija, naudota taupios raiškos priemonės; teatre sukurti šiuolaikinės Lenkijos teatro režisūros pagrindai. Statyti klasikiniai lenkų (J. Kochanowskio, F. Zabłockio, A. Fredro, J. Słowackio) ir užsienio (W. Shakespeare’o, J. W. Goethe’s, Molière’o, F. Schillerio) rašytojų veikalai, tuometinių lenkų kūrėjų (G. Zapolskos, J. A. Kisielewskio, S. Przybyszewskio) pjesės. Šiame teatre pirmą kartą Lenkijoje pastatytos lenkų romantinės (J. Słowackio Kordianas 1899, A. Mickevičiaus Vėlinės 1901, Z. Krasińskio Nedieviškoji komedija 1902) ir S. Wyspiańskio (Varšuvietė 1898, Vestuvės 1901, Išvadavimas 1903, Lapkričio naktis 1908) dramos. Vienas Lenkijos teatro reformatorių S. Wyspiańskis savo kūriniuose pabrėžė vaidybos, kostiumų, dekoracijų, apšvietimo ir muzikos vienovę. Jo vadinamojo grynojo teatro koncepcija padarė įtaką L. Schilleriui, J. Osterwai, J. Grotowskiui ir kitiems Lenkijos teatro režisieriams. Krokuvos vaidybos mokyklos principus taikė Krokuvos teatre režisuojantys J. Kotarbińskis (1849–1928) ir T. Pawlikowskis (1861–1915); mokykla padarė įtaką vienos garsiausių lenkų aktorių H. Modrzejewskos, aktorių W. Rapackio (1840–1924), A. Hoffmann (1842–97), F. Bendos (1833–75), vėliau B. Ładnowskio (1841–1911), L. Solskio kūrybai. Nuo 19 a. 7 dešimtmečio Varšuvoje buvo populiarūs vasaros teatrai parkuose (Algambra, Tivoli, Vodevilis), kuriuose vaidino žymūs aktoriai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įkurti teatrai Poznanėje (1875), Lodzėje (1878), Liubline (1886), Kalisze (1900). Garsėjo aktoriai M. Frenkielis (1858–1935), K. Kamińskis, M. Przybyłko-Potocka (1873–1944), W. Siemaszkowa (1867–1947), A. Zelwerowiczius, K. Adwentowiczius, J. Węgrzynas (1884–1952), Bolesławas ir Jerzis Leszyńskiai, S. Wysocka.
20 a. pradžioje Lenkijos teatro centru tapo Varšuva. 1904–13 čia įkurta privačių teatrų. 1913 Varšuvoje įkurtame Lenkų teatre siekta įgyvendinti spektaklio režisūrinę koncepciją, naudotos novatoriškos režisūros ir scenografijos priemonės. Statyta daugiausia lenkų romantikų ir užsienio rašytojų (W. Shakespeare’o, Molière’o, G. B. Shaw) kūriniai. Aukštą teatro profesionalumą lėmė čia dirbantys aktoriai (M. Przybyłko-Potocka, S. Wysocka, M. Dulęba, A. Zelwerowiczius, K. Junosza-Stępowskis, 1880–1943, J. Węgrzynas, J. Leszyńskis), režisieriai (L. Schilleris, A. Szyfmanas), scenografai (K. Fryczas, 1877–1963, W. Drabikas, 1881–1933). 3 dešimtmetyje režisūros, vaidybos, repertuaro reformos įvykdytos Varšuvos Reduta (veikė 1919–39, įkūrė J. Osterwa ir M. Limanowskis, 1925–29 veikė Vilniuje), W. Bogusławskio (įkurtas 1921), Ateneum (įkurtas 1929, vadovas S. Jaraczius) teatruose. Teatro Reduta spektakliuose plėtotas psichologinis realizmas, laikytasi K. Stanislavskio meninių principų, taikyti teatro laboratorijos principai, pabrėžtas aktoriaus vaidmuo teatre. Remdamasis A. Mickevičiaus, Z. Krasińskio, S. Wyspiańskio idėjomis režisierius L. Schilleris sukūrė vadinamąjį monumentalųjį poetinį teatrą (T. Micińskio Kunigaikštis Potiomkinas 1925, Z. Krasińskio Nedieviškoji komedija 1926, 1938, J. Słowackio Kordianas 1930, 1935, 1939, A. Mickevičiaus Vėlinės 1932, 1933, 1934). 2 dešimtmečio pabaigoje–3 dešimtmečio pradžioje pertvarkius Varšuvos teatrus pradėjo veikti atskiri dramos, operos ir baleto, operetės teatrai; įkurta naujų teatrų provincijoje (Bydgoszcziuje 1919, Torunėje 1920, Katowicuose 1922). 4 dešimtmetyje plėtota neorealistinė teatro režisūros kryptis (S. Jaracziaus, S. Perzanowskos, 1898–1982, A. Węgierko, 1893–1941 ar 1942, E. Wiercińskio, 1899–1955, kūryba). 1932 Varšuvoje A. Zelwerowicziaus ir L. Schillerio iniciatyva įkurtas Teatro meno institutas (nuo 1996 A. Zelwerowicziaus teatro akademija), kuriame veikė vaidybos ir režisūros fakultetai. Buvo populiarūs vadinamųjų mažųjų formų teatrai (Miražas, Juodasis katinas, Sfinksas, Qui Pro Quo). Lodzėje, Liubline, Krokuvoje, Vilniuje, Lvove, Varšuvoje veikė žydų teatrai, garsėjo aktoriai ir režisieriai E. R. Kamińska, A. Kamińskis (1867–1918), I. Kamińska, Z. Turkowas (1896–1970), M. Weichertas (1890–1967), J. Rotbaumas (1901–94). Žydų teatro tradiciją tęsė 1955 Varšuvoje įkurtas E. R. Kamińskos žydų teatras. Šiuo laikotarpiu garsėjo lenkų aktorės M. Ćwiklińska, Z. Jaroszewska (1902–85), S. Broniszówna (1891–1982), Z. Małynicz (1905–88), M. Malicka (1904–92), aktoriai W. Brydzińskis (1877–1966), A. Fertneris, M. Maszyńskis (1888–1944). Europoje garsėjo K. Fryczo, W. Drabiko, A. Pronaszko (1888–1961), W. Daszewskio (1902–71), I. Gallio (1898–1959) scenografijos darbai. 1939–44 beveik visi lenkų teatrai buvo uždaryti. 1940 įkurta slapta Teatro taryba (vadovai B. Korzeniewskis, 1905–92, L. Schilleris, E. Wiercińskis, 1899–1955). Aktorystės mokyta slapta veikusiame Teatro meno institute ir aktorių kursuose. Veikė vokiečių įkurti teatrai (Komedijos teatras Varšuvoje), lenkų reviu teatrai, 1942–44 Krokuvoje – eksperimentinis pogrindinis Nepriklausomas teatras (vadovas T. Kantoras).
Po 1944 atkurti visi anksčiau veikusieji teatrai; įkurta naujų Varšuvoje (Teatr Powszechny 1944, Šiuolaikinis teatras 1945, Dramos teatras 1955), Vroclave, Szczecine, Katowicuose, Gdanske, Olsztyne, Jelenia Góroje, Opolėje. Teatre pradėta plėtoti socialistinio realizmo kryptis. Iš repertuaro pašalinti spektakliai pagal A. Mickevičiaus, Z. Krasińskio, S. Wyspiańskio, kai kurie – pagal J. Słowackio pjeses. 6–7 dešimtmetis vadinamas lenkų teatro aukso amžiumi. Spektakliuose naujai traktuoti A. Mickevičiaus kūriniai (1955 įvyko pirmoji po karo Vėlinių premjera, režisierius A. Bardini). Statyta šiuolaikinė užsienio (B. Brechto, J.-P. Sartre’o, F. Dürrenmatto, E. O’Neillo, A. Millerio, M. Frischo) ir lenkų (J. Broszkiewicziaus, S. Mrożeko, T. Różewicziaus) rašytojų kūriniai. Šio laikotarpio režisūros ir vaidybos raidai turėjo įtakos spektakliai pagal užsienio avangardo (S. Becketto, E. Ionesco, J. Genet), lenkų prieškario avangardo (S. I. Witkiewicziaus, W. Gombrowicziaus, T. Peipero, 1891–1969), šiuolaikinių lenkų rašytojų (I. Newerly, E. Bryllio, S. Grochowiako, I. Iredyńskio, J. M. Rymkiewicziaus) kūrinius. Didelę reikšmę šio laikotarpio Lenkijos teatro klestėjimui turėjo teatro režisierių E. Axerio, K. Dejmeko, L. René (1914–99), K. Skuszankos (1924–2011), J. Krasowskio (1925–2008), A. Hanuszkiewicziaus veikla. 1955 Krokuvoje T. Kantoras su M. Jarema įkūrė eksperimentinį teatrą Cricot 2, kurio spektakliuose neigė literatūrinio teatro tradicijas, naudojo tašizmo ir hepeningo elementus. Nuo 8 dešimtmečio T. Kantoras kūrė vadinamąjį mirties teatro modelį, savo žymiausius spektaklius (Mirusi klasė 1975, Wielopole, Wielopole 1980, Jau niekada čia nebegrįšiu 1988) jis grindė kolektyvine atmintimi ir 20 a. tragiška istorine patirtimi. 1959 Opolėje J. Grotowskis su literatūros ir teatro kritiku L. Flaszenu (g. 1934) įkūrė eksperimentinį teatrą Teatr 13 Rzędów (1965–84 veikė Vroclave įvairiais pavadinimais, geriausiai žinomas kaip Teatras laboratorija), kuriame plėtojo neverbalinio teatro teoriją (S. Wyspiańskio Akropolis 1962, P. Calderóno de la Barcos Nepalaužiamas valdovas 1965, Apocalypsis cum Figuris 1968). J. Grotowskis 1965 paskelbtame manifeste Skurdžiojo teatro link kritikavo tradicinį teatrą, ragino atsisakyti kai kurių spektaklio elementų (dekoracijų, kostiumų, grimo), teigė aktorystę esant ritualą, spektaklį – nesavanaudišką auką. J. Grotowskio veikla padarė įtaką daugeliui Lenkijos teatro režisierių. 1977 Gardzienice (prie Liublino) W. Staniewskis (g. 1950) įkūrė eksperimentinę teatro praktikų draugiją Gardzienice, kurios spektakliuose (Burtai 1981, pagal A. Mickevičių, Protopopo Avvakumo gyvenimas 1983, Carmina Burana 1990, Metamorfozės, arba Auksinis asilas 1997, pagal Apulėjų) siejo vadinamojo liaudiškojo ir miestietiškojo teatro elementus.
Nuo 7 dešimtmečio novatoriškais spektakliais H. Modrzejewskos senajame teatre Krokuvoje (1963–70 vadovas Z. Hübneris) garsėjo režisieriai K. Swinarskis (1929–75), J. Jarockis, A. Wajda. Nuo 8 dešimtmečio dažniausiai šiame teatre kuriantis K. Lupa režisavo lenkų (S. Mrożeko, S. I. Witkiewicziaus, W. Gombrowicziaus, S. Wyspiańskio) ir austrų (R. Musilio, R. M. Rilke’s, T. Bernhardo, H. Brocho) autorių pjeses arba jų kūrinių inscenizacijas, kurioms būdinga filosofinis požiūris į žmogaus egzistenciją, raiškūs aktorių vaidmenys. Garsėjo teatro režisierius ir scenografas J. Szajna (1922–2008), pantomimos aktorius ir režisierius H. Tomaszewskis. J. Grzegorzewskis (1939–2005) poetinio teatro spektakliuose (daugiausia pagal savo paties tekstus) taikė koliažo metodą, griovė kultūrinius mitus, polemizavo su teatrine tradicija. Katalikiškojo Liublino universiteto teatro Plastikos scena (1970 įkūrė L. Mądzikas, g. 1945) spektakliuose atsisakoma fabulos, susiaurinamas aktoriaus vaidmuo, veiksmas kuriamas muzikos, šviesos, judesio, kūno plastinės raiškos priemonėmis.
spektaklio V. Majakovskio Pirtis scena (1967, režisierius ir scenografas J. Szajna, H. Modrzejewskos senasis teatras Krokuvoje)
7–9 dešimtmetyje reikšmingų scenovaizdžių sukūrė W. Daszewskis (1902–71), T. Roszkowska (1904–92), A. Stopka (1904–73), O. Axeris (1906–83), Z. Strzeleckis (1915–87), J. Kosińskis (1916–74), Z. Wierchowicz (1924–78). Debiutavo režisieriai J. Nyczakas (1943–90), M. Englertas, M. Grabowskis (g. 1946), R. Perytas (g. 1947), K. Zaleskis (1948–2008), J. Wiśniewskis (g. 1949), T. Bradeckis (1955–2022), K. Babickis (g. 1956). Reikšmingų vaidmenų sukūrė aktoriai H. Bista (1934–97), I. Eichlerówna (1908–90), T. Fijewskis (1911–78), A. Gordon-Górecka, W. Hańcza, L. Herdegenas (1929–80), S. Igaras (1918–1987), K. Jędrusik (1931–91), S. Jasiukiewiczius (1921–1973), J. Kreczmaras, J. Kurnakowiczius, T. Łomnickis, I. Machowskis (1920–2001), H. Mikołajska (1925–89), Z. Mrozowska (1922–83), Z. Mrożewskis (1909–2002), Z. Niwińska (1909–94), M. Pawlikowskis (1920–78), J. Romanówna, K. Rudzkis (1911–76), W. Sadeckis (1923–87), H. Skarżanka, B. Sochnackis (1930–2004), A. Śląska, J. Świderskis (1916–88), M. Voitas, R. Wilhelmis, Cz. Wołłejko (1916 ar 1920–87), J. Woszczerowiczius (1904–70), S. Zaczykas.
spektaklio S. Kane Apvalytieji scena (2004, režisierius K. Warlikowskis, scenografė Małgorzata Szczęśniak; Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos)
10 dešimtmetyje pradėjo kurti nauja režisierių karta: K. Lupos mokiniai G. Jarzyna ir K. Warlikowskis, Z. Brzoza (g. 1957), A. Augustynowicz (g. 1959), P. Cieplakas (g. 1960), P. Miśkiewiczius (g. 1964), A. Glińska (g. 1968). G. Jarzyna, statydamas S. I. Witkiewicziaus, W. Gombrowicziaus, B. Fraserio pjeses ir klasikinio romano (F. Dostojevskio) inscenizacijas, analizuoja šiuolaikinio žmogaus egzistencinę būseną pasaulyje. Dažniausiai šiame teatre kuriantis K. Warlikowskis išgarsėjo novatoriškais spektakliais pagal antikos ir W. Shakespeare’o pjeses. 21 a. pradžioje Lenkijos visuomenės diskusijas sukėlė spektakliai pagal šiuolaikinės anglų dramaturgės S. Kane (1971–99) pjeses: Apvalytieji (režisierius K. Warlikowskis) ir Psychosis 4.48 (režisierius G. Jarzyna, abu 2002). A. Glińskos spektakliams būdinga tikslus psichologizmas, raiškios detalės ir aktorių vaidmenys. 21 a. pradžioje statomi spektakliai pagal šiuolaikinių dramaturgų (I. Villqisto, tikr. J. Świerszczius, g. 1960, K. Bizio, g. 1970, M. Modzelewskio, g. 1972, J. Klatos, g. 1973, M. Walczako, g. 1979) pjeses. Žymiausi aktoriai: T. Budzisz-Krzyżanowska, J. Englertas, P. Fronczewskis, J. Fryczius, J. Gajosas, K. Globiszas (g. 1957), A. Hanuszkiewiczius, G. Holoubekas, K. Janda, J. Jankowska-Cieślak (g. 1951), J. Kamasas (1938–2015), K. Kolbergeris (1950–2011), M. Komorowska, M. Kondratas (g. 1950), W. Kowalskis (g. 1936), B. Krafftówna (g. 1928), Z. Kucówna (g. 1933), S. Kwaśniewska (g. 1928), A. Łapickis, M. Lipińska (g. 1940), O. Łukaszewiczius (g. 1946), A. Lutosławska (g. 1928), W. Michnikowskis (g. 1922), D. Olbrychskis, M. Opania (g. 1943), F. Pieczka, W. Pokora (g. 1934), A. Polony, W. Pszoniakas, I. Przegrodzkis (1926–2009), J. Radziwiłowiczius, A. Seniuk (g. 1942), A. Sewerynas, M. Stebnicka (1925–2020), J. Stuhras, D. Szaflarska, J. Szczepkowska (g. 1953), J. Trela (g. 1942), M. Walczewskis (1937–2009), H. Winiarska (g. 1937), Z. Zapasiewiczius (1934–2009). Teatrologijos veikalų išleido T. Sivertas (1906–95), I. Sławińska (1913–2004), J. Szczublewskis (1919–2013), S. Marczakas-Oborskis (1921–87), G. Sinko (1923–2000), Z. Raszewskis (1925–92), H. Jurkowskis (1927–2016), K. Puzyna (1929–89).
20 a. pabaigoje Lenkijoje veikė 87 dramos ir 32 lėlių teatrai. Teatro meno mokoma A. Zelwerowicziaus teatro akademijoje Varšuvoje, L. Solskio aukštojoje teatro mokykloje Krokuvoje, L. Schillerio aukštojoje kino, televizijos ir teatro mokykloje Lodzėje, nuo 10 dešimtmečio – ir privačiose teatro studijose. Leidžiami teatro ir dramaturgijos žurnalai Teatr (nuo 1946), Pamiętnik Teatralny (nuo 1952), Dialog (nuo 1956), Théâtre en Pologne / The Theatre in Poland (nuo 1958), Notatnik Teatralny (nuo 1991), Didaskalia. Gazeta Teatralna (nuo 1993), Ruch Teatralny (nuo 1994) ir kiti. Svarbiausi tarptautiniai teatro festivaliai: Gatvės teatrų festivalis (nuo 1982 Jelenia Góroje), Kontaktas (nuo 1991 Torunėje), Malta (nuo 1991 Poznanėje), Teatro konfrontacijos (nuo 1996 Liubline), W. Shakespeare’o festivalis (nuo 1997 Gdanske), Dialogas (nuo 2001 Vroclave), Dedikacijos (nuo 2002 Krokuvoje), Susitikimai (nuo 2002 Varšuvoje).
17 a. Vilniuje veikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos teatras. 18–19 a. didikų dvaruose (Nesvyžiuje, Gardine, Verkiuose, Plungėje) buvo rengiami įvairaus žanro vaidinimai lenkų kalba. Vaidindavo ir lenkų aktorių trupės iš Lenkijos; jos gastroliuodavo didesniuose miestuose. 1785–1866 Vilniuje veikė teatro veikėjo W. Bogusławskio įsteigtas pirmasis viešasis miesto teatras (nuo 1845 vaidinta lenkų ir rusų, nuo 1864 tik rusų kalba). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Suvalkuose, Lomžoje, Lodzėje, Varšuvoje, Krokuvoje veikė lietuvių kultūros draugijos, kurios rengė ir vaidinimus. 1904 įsikūrė Varšuvos lietuvių savišalpos draugija, prie jos veikė ir dramos būrelis. Iki 1905 Vilniuje veikė keletas lenkų trupių (daugiausia antreprizių), kuriose vaidino ir lietuvių kilmės aktoriai. 1905 Vilniuje įkurta draugija Lutnia (gyvavo iki 1940), kurioje nuo 1906 veikė Literatūros ir dramos sekcija. 1906 aktorė N. Młodziejowska (1884–1958) subūrė teatro trupę ir iki 1910 jai vadovavo (iš pradžių vaidino Minske, vėliau persikėlė į Vilnių). 1913 įkurtas Lenkų dramos teatras (veikė iki 1940). 1925–29 Vilniuje vaidino Varšuvos teatro Reduta trupė. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje Lietuvoje gastroliavo Lenkijos teatrai (Teatr Powszechny, Tautos teatras, abu Varšuvoje, Vroclavo pantomimos teatras, H. Modrzejewskos senasis teatras Krokuvoje, Szczecino lėlių teatras, Varšuvos Teatr Rozmaitości, Katalikiškojo Liublino universiteto Plastikos scena, Šiuolaikinis teatras Varšuvoje). Lenkijoje gastroliavo ir dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvos teatrai (Lietuvos dramos teatras, Vilniaus mažasis teatras, OKT / Vilniaus miesto teatras, teatras Meno fortas), spektaklių sukūrė režisieriai O. Koršunovas (Klepsidros sanatorija 2001, pagal B. Schulzą, Varšuvos teatre Studio), R. Tuminas (W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta 2001, Vroclavo šiuolaikiniame teatre, C. Goldoni Dviejų ponų tarnas 2006, Varšuvos teatre Studio).
L: M. Rulikowski Teatr polski na Litwie: 1784–1906 Wilno 1907; A. Miller Teatr polski i muzyka na Litwie jako strażnice kultury Zachodu: 1745–1865 Wilno 1936; K. Estreicher Teatr w Polsce 3 t. Warszawa 1953; Almanach sceny polskiej 38 t. Warszawa 1961–2002; Z. Strzelecki Polska plastyka teatralna 3 t. Warszawa 1963; E. Csató Polski teatr współczesny pierwszej połowy XX wieku Warszawa 1967; Słownik biograficzny teatru polskiego: 1765–1965 Warszawa 1973; Z. Raszewski Krótka historia teatru polskiego Warszawa 1977; Dzieje teatru polskiego 5 t. Warszawa 1977–93; J. Lewański Dramat i teatr sredniowiecza i renesansu w Polsce Warszawa 1981; Polska plastyka teatralna: Ostatnia dekada Warszawa 1991; K. Braun Teatr polski 1939–1989: Obszary wolności – obszary zniewolenia Warszawa 1994, Kieszonkowa historia teatru polskiego Lublin 2003; J. Godlewska Najnowsza historia teatru polskiego Wrocław 1999; Encyklopedia kultury polskiej XX wieku: Teatr: Widowisko Warszawa 2000.
Lenkijos kultūra
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos