lénkų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos vakarų slavų grupės lechitų kalbų pogrupiui.
Paplitimas
Lenkijos valstybinė kalba (2012 buvo apie 36,7 mln. kalbančiųjų). Dar vartojama lenkų išeivių bendruomenių Australijoje, Baltarusijoje, Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kazachijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lotynų Amerikos šalyse ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 40,4 mln. (2012).
Istorija
Iš gyvųjų slavų kalbų lenkų kalbai artimos čekų, slovakų, lužitėnų, arba sorbų, kalbos. Iš kitų lechitų kalbų lenkų kalba galutinai išsiskyrė 10 amžiuje. Skiriama senoji (10 a.–15 a. pab.), vidurinė (16 a. pradžia–1780), naujoji (1780–1939) ir dabartinė lenkų kalba. Seniausi išlikę rašytiniai lenkų kalbos fragmentai (daugiau kaip 400 vardų ir vietovardžių) iš 1136 lotynų kalba rašytos popiežiaus Inocento II bulės (vadinamosios Bulla gnieźnienska), tekstai – iš 14 a. vidurio (Šventojo Kryžiaus pamokslai / Kazania Świętokrzyskie, kiti religiniai leidiniai). Apie 1440 buvo parašytas pirmasis J. Parkoszowico ortografijos traktatas, 1568 – P. Statoriaus‑Stojeńskio lenkų k. gramatika (Polonicae grammatices institutio).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 5 lenkų kalbos tarmių grupės: Didžiosios Lenkijos, Mažosios Lenkijos, Mazovijos, Silezijos, kašubų (dėl archajiškesnės negu lenkų k. fonetikos, leksikos, žodžių darybos kašubų tarmė daugelio kalbininkų laikoma atskira kalba; kašubų kalba). Bendrinė rašomoji lenkų kalba susiformavo 14 a.–16 a. viduryje Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos, vėliau Mazovijos tarmių pagrindu. Vartojami lotyniškieji rašmenys. Lenkų kalbos balsines ir priebalsines fonemas žymi 32 raidės (a, ą, b, c, ć, d, e, ę, f, g, h, i, j, k, l, ł, m, n, ń, o, ó, p, r, s, ś, t, u, w, y, z, ź, ż); raidės q, v, x vartojamos iš kitų kalbų perimtuose žodžiuose, kai kurias priebalsines fonemas žymi dvigubosios raidės (ch, cz, dz, sz, rz ir kitos). Tarimas artimas rašybai. Visi balsiai tariami trumpai. Yra nosinės balsės ą ir ę (ą tariama kaip nosinė o, o, om arba on, ę – kaip nosinė e, e, em arba en). Būdinga kietųjų ir minkštųjų priebalsių priešprieša. Kirtis pastovus, dažniausiai kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo. lenkų kalba yra fleksinė. Turi 2 skaičius, 3 gimines (vienaskaitos yra vyriškoji, moteriškoji ir niekatroji, arba bevardė, daugiskaitos – ir vyriškojo asmens giminė, kuriai priklauso tik vyrų pavadinimai ir apibūdinimai), 7 linksniuotes, panašias į lietuvių kalbos, savitą skaitvardžių linksniavimo sistemą. Sudėtinga veiksmažodžių asmenavimo sistema. Žodžių tvarka sakinyje laisva. Skolinių daugiausia yra iš lotynų, čekų, vokiečių, prancūzų, anglų, rusų kalbų.
Lenkų kalba Lietuvoje
Lenkų kalba Lietuvoje pradėjo plisti nuo 14 a. pabaigos. Po Lietuvos krikšto 1387 nemaža kunigų buvo lenkai, būsimieji lietuviai kunigai iki 16 a. dažniausiai mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje, daugumoje Lietuvos bažnyčių buvo vartojama lotynų ir lenkų kalba. Po Liublino unijos Lietuvos viešajame gyvenime pirmenybė teikta lenkų kalbai, ji pamažu tapo Lietuvos aukštuomenės, ilgainiui ir visos bajorijos kalba (ir šnekamąja). 1697 lenkų kalba paskelbta Lietuvos teismų ir raštvedybos kalba. 18 a. pabaigoje Edukacinės komisijos įvesta kaip Lietuvos vidurinių mokyklų dėstomoji kalba. Iki 1832 buvo ir daugumos pradžios mokyklų dėstomoji kalba. Su lenkų kalba plito ne tik krikščionybė, bet ir europietiškoji kultūra. Lenkų kalba tapo politinio, dvasinio gyvenimo, bajoriškosios aplinkos kalba.
18 a. lenkų kalba ėmė plisti ir tarp valstiečių. Kaip šnekamoji vartota Vilniaus, Kernavės, Švenčionėlių, Vandžiogalos apylinkių kaimuose. Kaip rašomoji 19 a. vartota lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų (M. Akelaitis, L. Ivinskis ir kiti), kai kurie jų (A. Baranauskas, L. A. Jucevičius, D. Poška, K. Praniauskaitė, S. Valiūnas ir kiti) lenkų kalba parašė grožinės literatūros kūrinių. Po I pasaulinio karo 1920–39 buvo Lenkijos valdomos Pietryčių Lietuvos oficialioji kalba. Sovietų okupacijos metais kai kurių Vilniaus miesto, Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Švenčionių rj. bendrojo lavinimo mokyklų dėstomoji kalba. Buvo leidžiama mokomoji, grožinė, periodinė literatūra, transliuojamos radijo laidos. 21 a. pradžioje lenkų kalba yra lenkų tautinės mažumos (didžiausia Lietuvoje; daugiausia Pietryčių Lietuvoje) šnekamoji, kai kurių Vilniaus miesto ir apskrities bendrojo lavinimo mokyklų dėstomoji kalba; dėstoma kai kuriose aukštosiose (Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universitete) mokyklose. Lenkų kalba leidžiama periodinių leidinių, mokomųjų knygų, žodynų, grožinės literatūros kūrinių, transliuojamos radijo, televizijos laidos.
Lietuvoje vartojama lenkų kalba nuo Lenkijos lenkų bendrinės kalbos skiriasi kai kuriomis fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos ypatybėmis: ilginami kirčiuoti balsiai, nosiniai balsiai kartais tariami be nosinės artikuliacijos, paprastinami kamienai, nyksta niekatrosios giminės daiktavardžiai, daug fonetikos, sintaksės ypatybių ir leksikos skolinių iš lietuvių, rusų, baltarusių kalbų.
L: M. Davlevič Trumpoji lenkų kalbos gramatika (kalbos dalys, linksniavimas ir asmenavimas): Žodžių daryba Vilnius 2017.
1162