lénkų legiònai, karinės formuotės, sukurtos kariuomenėse tų valstybių, kurių padedami, jų organizatoriai – Lenkijos ir kai kurie Lietuvos bajoriškosios kultūros visuomenės veikėjai – tikėjosi atkurti Lenkijos valstybę (buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis).
Pirmuosius du lenkų legionus, kovojusius Prancūzijos bei jos sąjungininkių Lombardijos ir Cizalpinės Respublikos pusėje, 1797 01 09 susitarimu su Lombardija Italijoje suorganizavo J. Dąbrowskis (1797 jiems priklausė apie 6000, 1799 – apie 8300 žm.). Į juos daugiausia stojo į nelaisvę patekę Austrijos kariuomenės kariai lenkai bei emigrantai. Per 1796–97 Napoleono Bonaparto žygį į Italiją lenkų legionai kovojo su Austrijos ir Sardinijos kariuomene, 1798 padėjo panaikinti Popiežiaus sritį. Per 1798–1802 Prancūzijos karą su koalicija kovojo su Neapolio (1798) bei Austrijos ir Rusijos (1799–1800) kariuomene. Be Italijos legionų, Prancūzijos pusėje su Austrija kovojo ir K. O. Kniaziewicziaus 1799 Batavijos respublikoje suformuotas Dunojaus legionas. Legionieriai planavo Prancūzijos padedami per Austriją ir Turkiją įsiveržti į Galiciją ir iš ten pradėti sukilimą visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Prancūzijai pasirašius su Austrija Lunéville’io taiką (1801) dalis legionierių metė tarnybą, lenkų legionai buvo performuoti į 3 pusbrigades (2 ir 3 pusbrigadės buvo pasiųstos į Santo Domingo salą, dabartinį Haitį, malšinti juodaodžių sukilimo; iš 6000 karių sugrįžo tik keli šimtai). Per 1806–07 karą su Prūsija Napoleonas I sukūrė 2 Šiaurės legionus. Iš viso 1797–1807 lenkų legionuose tarnavo apie 26 000 karių. Dalis jų sudarė Varšuvos kunigaikštystės (1807–14) kariuomenės pagrindą, apie 8000 žm. liko tarnauti Prancūzijai Lenkų ir italų legione. Legionų daina Dąbrowskio mazurka (Mazurek Dąbrowskiego), 1927 tapo Lenkijos himnu.
1848 03 poeto A. Mickevičiaus iniciatyva Romoje buvo suformuotas lenkų legionas (turėjo apie 200 žm.; iš viso jame yra tarnavę apie 500 žm.); dalyvavo Italijos išsivadavimo kovose su Austrija, 1849 išformuotas. 1848 pavasarį du lenkų legionai (vadovaujami J. Wysockio ir J. Bemo), suformuoti Vengrijoje, kartu su Vengrijos kariuomene kovojo su austrais; Vengrijos revoliuciją numalšinus 1849 pasitraukė į Turkiją, kur buvo išformuoti.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje J. Piłsudskio iniciatyva Austrijos-Vengrijos kariuomenėje 1914 08 pradėta formuoti lenkų legionus – Rytų (Lvove) ir Vakarų (Krokuvoje). Į juos daugiausia stojo šauliai ir kitų lenkų karinių organizacijų nariai. 1914 rudenį abu lenkų legionai sujungti ir pavadinti Lenkų legionu; jis suskirstytas į 3 brigadas (apie 25 000 karių). 1914–16 dalyvavo kovose su Rusijos kariuomene Galicijoje, Vakarų Karpatuose, Voluinėje. 1916 09 pavadintas Lenkų pagalbiniu korpusu, 1917 04 perduotas Vokietijos žiniai, turėjo tapti vokiečių formuojamų Lenkijos ginkluotųjų pajėgų dalimi. 1917 07 legionieriams J. Piłsudskio nurodymu atsisakius prisiekti ištikimybę Vokietijai, legionas buvo išformuotas. Legionieriai iš Lenkijos karalystės internuoti, iš Galicijos – grąžinti į Austriją; dalis jų pateko į Austrijos kariuomenę, dalis liko Lenkų pagalbiniame korpuse (apie 8000 žm.).
1914–15 endekai ir kiti į Rusiją orientuoti Lenkijos politikai Rusijoje suformavo Pulavų legioną. 1915 jis performuotas į lenkų šaulių brigadą, 1917 – į diviziją; 1917 įėjo į J. Dowboro-Muśnickio vadovaujamą I lenkų korpusą, kuris 1918 01–02 Baltarusijoje kovojo su bolševikais, 1918 05 buvo išformuotas.