Lénkviečiai (vokiečių k. Lenkwethen, Lengwethen; nuo 1946 rusiškai Lunino), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Nemano rajone, 14 km į pietus nuo Ragainės. Yra plentų Ragainė–Gumbinė ir Pilkalnis–Skaisgiriai sankryžose. Nuo 2008 Lunino kaimo gyvenvietės centras. 465 gyventojai (2010).
Istorija
Gyvenvietė įkurta 16 amžiuje. Iš pradžių gyventa beveik vienų Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų). Po 1709–11 didžiojo maro bei bado Lenkviečiuose ir apylinkėse apsigyveno kolonistų zalcburgiečių (zalcburgiečių kolonija Mažojoje Lietuvoje). Jiems 1735 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1741 įkurta parapija. 1741–45 kunigavo Ch. Lüneburgas, 1884–88 – lietuviškų knygų leidėjas, būsimasis Šilokarčemos (Šilutės) bažnytinės srities superintendentas T. G. Struckas, 1888–98 – būsimasis Šilokarčemos ir Tilžės bažnytinės srities superintendentas L. A. Thielis (Tylis).
1741 atidaryta parapinė mokykla. Nuo 1859 precentoriavo Karalienės mokytojų seminarijos absolventas A. Pauliūnas, 19 a. 7 dešimtmetyje – naujoviško lietuvių elementoriaus (41882) autorius G. Kerneris. 1818–71 Lenkviečiai buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Gumbinės apygardos Ragainės (1922–45 Tilžės‑Ragainės) apskrities kaimas. 1848 iš apie 2500 parapijiečių apie 1000 (apie 40 %) buvo lietuvininkai. 1870 jais užsirašė tik 560 (26,7 %), 1897 – 400 (14,3 %), 1912 iš 2800 teliko 100 (3,5 %). Konfirmacijai lietuvių jaunuoliai gimtąja kalba rengti dar 20 a. pradžioje. Pamaldos lietuvių kalba per I pasaulinį karą ir po jo laikytos kartą per 4–6 savaites.
Per II pasaulinį karą 1945 Lenkviečius užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1946 gyvenvietė priklauso Kaliningrado sričiai; 1946–2008 Nemano rajono Lunino apylinkės centras. Po II pasaulinio karo pertvarkytoje bažnyčioje įrengti kultūros namai, sunaikintos kapinės, nugriauta dvaro sodyba, kiti senieji pastatai; likusieji pastatai nugyventi, apleisti.
19 a. viduryje Lenkviečiuose buvo 256, 1905 – 325 (iš jų 10 lietuvininkų), 1910 – 313, 1933 – 361, 1939 – 364, 2002 – 562 gyventojai.