Dabužinskáitė Leokadija 1952 07 14Vandžiogala, lietuvių choreografė, renginių režisierė. 1975 baigusi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choreografijos skyrių iki 1993 vadovavo Panevėžio liaudies dainų ir šokių ansamblio Ekranas šokių grupei. 1976–79 dėstė Lietuvos konservatorijoje Panevėžio dramos teatro aktorių kursui, kūrė choreografiją šio teatro spektakliams. Nuo 1993 Vilniaus senojo teatro (iki 2022 Vilniaus rusų dramos teatras) spektaklių choreografė. Nuo 2007 Lietuvos dainų šventės Ansamblių vakaro režisierė, meno vadovė ir vyriausioji choreografė (Pasaulio lietuvių dainų šventė Būties ratu 2007, Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė Amžių sutartinė 2009, Lietuvos dainų šventė Čia – mano namai 2014, Lietuvos šimtmečio dainų šventė Vardan tos... 2018, Lietuvos dainų šventė Kad giria žaliuotų 2024). Režisavo regioninių dainų ir šokių švenčių, festivalių, režisavo ir sukūrė choreografiją dainų ir šokių ansamblio Lietuva programoms (misterija Dievai ir žmonės 2019, teatralizuota oratorija 13 2022, choreografija su Aušra Krasauskaite, koncertas Eisva mudu abudu 2023).
Leokadija Dabužinskaitė
misterijos Dievai ir žmonės scena (2019, idėjos autorė ir režisierė L. Dabužinskaitė, choreografai Agris Danilevičius, Sandra Muningytė‑Domingo, Agnė Rickevičienė, Dainius Biskis, L. Dabužinskaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė; atlieka dainų ir šokių ansamblis Lietuva)
Lietuvos, Rusijos, Lenkijos teatruose sukūrė choreografiją daugiau kaip 100 įvairaus žanro spektaklių, tarp jų – miuziklams L. Bernsteino Vestsaido istorija (1995, režisierius Dmitrijus Černiakovas, Samaros dramos teatre), S. Sondheimo Gilyn į mišką (Into the Woods 2019, režisierius Vilius Malinauskas). Sukūrė choreografiją režisierių Jurijaus Popovo (O. Wildeʼo Salomėja (Žanro ieškojimai) 1993, Grigorijaus Gorino Kinas IV, Molière’o Žoržas Dandenas, arba Apkvailintas vyras, abu 1998, C. Gozzi Varnas 2003), Laimos Adomaitienės (Pas pažįstamus... 2010, pagal A. Čechovą, Yael Ronen Pamišėlė 2011, Trys mylinčios 2012, pagal Žemaitę), J. Vaitkaus (L. Andrejevo Tas, kuris gauna antausius 2011, A. Vvedenskio Eglutė pas Ivanovus 2012, Nizami Gandževi Septynios gražuolės 2015, su Tahiru Eynullayevu, Aleksandro Andrejevo Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai 2016), R. Atkočiūno (M. Bulgakovo Zoikos butas 2014, Legenda apie Didįjį Kombinatorių 2017, pagal Ilfą ir Petrovą) dramos spektakliams.
Kiti svarbesni dramos spektakliai: W. Gombrowicziaus Sutuoktuvės (1994, režisierius Jacekas Zembrzuskis), P. Handke’s Valanda, kai mes nieko nežinojom vienas apie kitą (1995, režisierius Linas Marijus Zaikauskas), Rodiono Beleckio Jauni žmonės (2002, režisierius Jurijus Ščiuckis), N. Gogolio Vedybos (2004, režisierius Andrejus Čerpinas) ir Lošėjai (2007, režisierius Michailas Byčkovas), Erico‑Emmanuelio Schmitto Paleistuvis (2005, režisierius Guliano di Capua), E. Scribe’o Audra vandens stiklinėje (režisierius Eduardas Murašovas), Vladimiro Klimo Vilties kabaretas (režisierius Dmitrijus Turčianinovas, abu 2008), Grigorijaus Gorino Juokdarys Balakirevas (2009, režisierius A. Latėnas), Leono Agulianskio Žvirblio lizdas (2013, režisierius Vladimiras Serovas), Kaštonė (2019, pagal A. Čechovą, režisierė Marina Čaplina), Naktis prieš (2022, pagal N. Gogolį, režisierius Žilvinas Beniušis).
spektaklio Nizami Gandževi Septynios gražuolės scena (2015, režisierius J. Vaitkus, dailininkė Daiva Samajauskaitė, choreografai Tahiras Eynullayevas, L. Dabužinskaitė; iš dešinės: Džabrailas – Gediminas Sederavičius, Bachramas – Valentinas Krulikovskis, Irano gražuolė Dursiti – Aleksandra Metalnikova; Lietuvos rusų dramos teatras)
Apdovanojimai
Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2014). Kultūros ministerijos garbės ženklas Nešk savo šviesą ir tikėk (2019). Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2024).