Leon Schiller

Schiller Leon (Leonas Šleris), tikr. Schiller de Schildenfeld 1887 03 14Krokuva 1954 03 25Varšuva, lenkų teatro režisierius, pedagogas, teatro ir kino kritikas, teoretikas. 1906–07 studijavo Jogailos universitete Krokuvoje (filosofiją ir polonistiką). 1907–11 (su pertraukomis) gyveno Paryžiuje (lankė paskaitas Sorbonoje, susirašinėjo su E. G. Craigu, jo leidžiamame žurnale The Mask publikavo savo straipsnius). 1917–39 ir 1946–50 Varšuvos (Lenkų, Reduta, W. Bogusławskio, Ateneum), Lodzės, Lvovo teatrų režisierius ir vadovas. Nuo 1933 Lenkijos aukštosiose teatro mokyklose išugdė kelias kartas teatro aktorių ir režisierių. 1941–44 kalėjo koncentracijos stovyklose. 1950–54 Lenkų teatro ir kino artistų sąjungos prezidentas. 1947–49 žurnalo Teatr, 1952–54 žurnalo Pamiętnik Teatralny redaktorius (šio ir įkūrėjas).

Remdamasis A. Mickevičiaus, S. Wyspiańskio idėjomis kūrė vadinamąjį monumentalųjį poetinį teatrą, spektakliuose pabrėžė teatrinio reginio autonomiškumą, visumos, ansambliškumo būtinybę, naudojo šviesos efektus, kūrė masinių scenų judesių ritmą ir kompozicijas; svarbesni spektakliai: T. Micińskio Kunigaikštis Potiomkinas (1925), Z. Krasińskio Nedieviškoji komedija (1926, 1938), S. Żeromskio Rožė (1926), J. Słowackio Samuelis Zborovskis (1927, 1929, 1939) ir Kordianas (1930, 1935, 1939), A. Mickevičiaus Vėlinės (1932, 1933, 1934, 1937). Kituose spektakliuose (B. Brechto Opera už tris skatikus 1929, F. Wolfo Kalio cianidas 1930, S. Tretjakovo Stauk, Kinija! 1932, 1933) kėlė politines kairiąsias idėjas. Pastatė operečių, vodevilių, operų, parašė nemažai teatro ir kino straipsnių bei recenzijų. L. Schillerio veikla turėjo įtakos 20 a. Lenkijos teatro raidai.