Gutáuskas Leonardas 1938 11 06Kaunas 2021 09 25Vilnius, lietuvių rašytojas, tapytojas. T. Gutausko tėvas. 1965 baigė Lietuvos dailės institutą (scenografiją). 1991–93 dėstė Vilniaus dailės akademijoje; docentas (1992).
Kūryba
Nuo 1960 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Ispanijoje. Portugalijoje, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose); individualios Vilniuje (1965, 1967, 1978, 1987, 1988, 1990, 1994–96, 2005, 2008–09). Nuo 1989 grupės 24 (veikė 1989–2000) narys. Nutapė portretų (S. Gedos, 1969, J. Apučio, 1978, P. Mazūro, 1983), religinių, mitologinių, abstrakčių kompozicijų (Ūla 1969, Močiutės atminimui 1970, Atsisveikinimas su sena sodyba 1974, Motina. Vaikas ir sodas 1981, Mergaitė su mediniu paukščiu 1982, Žuvys ant žalios staltiesės 1983, Malda 1993), natiurmortų, sakralinės tapybos ciklą Apreiškimas (2008–09).
Leonardas Gutauskas
L. Gutausko tapyba išsiskiria savita bendražmogiškų temų – amžinybės, tautos istorijos ir atminties, žmogaus tobulėjimo – interpretacija. Paveiksluose vyrauja sakralinė, iškilminga nuotaika, vaizdai metaforiški, paremti poetiniais įvaizdžiais, senovės graikų, Rytų civilizacijų, lietuvių tautodailės simboliais ir vaizdiniais, gamtos motyvai savitai perkurti. Ankstyviesiems paveikslams būdinga ekspresyvus dekoratyvumas, rafinuota secesinė stilizacija, vėlesniems – statiški, simboliški, meditatyvūs vaizdai (figūros vaizduojamos sąlyginėje erdvėje, naudojami ikonografiniai elementai, simetriška, panaši į altorių paveikslus kompozicija, prislopintų sidabrinių spalvų gama). Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, užsienio (Rusijos) muziejai.
L. Gutauskas. Elena su baltu žiogu (aliejus, 1984; © LATGA, 2020)
L. Gutauskas 1961 debiutavo eilėraščių rinkiniu Ištrūko mano žirgai. Išleido eilėraščių knygas – Vartai po diemedžiu (1976), Svetingumo namai (1980), Krantas (1982), Juokdarys (1985), Portretas (1988), kurioms būdinga panteistinis artumas gamtai, tapybiškas vaizdas, rafinuota metafora. Poezijos rinkiniuose Betliejus (1996), Popierinė dėžutė (1998), In fine (2004) daiktiškumas siejamas su bibliniais įvaizdžiais. Dar išleista rinktinė iš anksčiau neskelbtų eilėraščių Pelynais švytintis laikas (sudarė Gintarė Bernotienė, 2023). Išleido daugiau kaip 16 savo iliustruotų eilių knygų vaikams. Romane Vilko dantų karoliai (3 t. 1990–97, Lietuvos rašytojų sąjungos premija 1992) menininko savimonės brendimas rodomas lemtingų tautai istorinių įvykių fone, tekstas asociatyvus, gausu poetinių įvaizdžių. Romane Šešėliai (2001) gvildenama kaltės ir atleidimo tema. Romanuose Laiškai iš Viešvilės (2001, išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas), Plunksnos. Kazbek (2003) ryški refleksija menininko ir jautrios psichikos žmogaus likimo motyvais.
Kiti žymesni kūriniai: romanai Sapnų teologija (2006, Žemaitės premija 2007) Musės, Palėpė (abu 2007), Daiktai (2008, L. Dovydėno premija 2009), poema Švytintys kūnai (2008). Dar išleido mulkiosios prozos (rinkiniai Šunų dainos 2011, Fragmentai 2013), poemą Veidrodis žiemą (2016), apysakų knygą Pravardės (2018).
Apdovanojimai
Lietuvos rašytojų sąjungos premija (1992), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (1998). Lietuvos nacionalinė premija (už prozos ir poezijos kūrinius, 2001), Žemaitės premija (2007), L. Dovydėno premija (2009), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (2010).
1561
471