Leono Sapiegos portretas (aliejus, 1709, nežinomas dailininkas, Vavelio karalių pilis)
Sapiegà Leonas 1557 04 04Ostrovn (Vitebsko žemė) 1633 07 07Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės ir karo veikėjas, diplomatas, įstatymų leidėjas. Mecenatas. Stačiatikių Oršos paseniūno Jono Sapiegos ir Bogdanos Druckytės‑Sokolinskaitės sūnus. Jono (Ivano) Sapiegos vaikaitis. Jono Stanislovo Sapiegos ir Kazimiero Leono Sapiegos tėvas. Jono Petro Sapiegos pusbrolis. 1599 vedė (antrą kartą) Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą, o jų vienintelė duktė ištekėjo už LDK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos. L. Sapiegos svarbiausia rezidencija – Slanimas (valdė Slanimo seniūniją), 17 a. pradžioje kitą rezidenciją steigė Ružanuose. Nuo 1570 su trimis Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnumis studijavo Leipcigo universitete. Iš stačiatikybės perėjo į kalvinizmą, 1586 tapo kataliku. Nuosekliai gynė LDK savarankiškumą.
Dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Stepono Batoro žygiuose per dabartinę Baltarusiją į Rusiją: 1579 į Polocką, 1580 į Velikije Lukus, 1581 į Pskovą. 1580–81 ATR valdovo sekretorius (nuo to laiko visada buvo jam artimoje aplinkoje), 1581–85 LDK pakancleris, 1589–1623 LDK kancleris, nuo 1623 buvo Vilniaus vaivada, nuo 1625 – dar ir LDK didysis etmonas. Vedė savarankišką nuo Lenkijos politiką, neleido LDK taikyti tik lenkų priimtų įstatymų. Pasiekė, kad reguliariai vyktų atskiri LDK Seimo atstovų suvažiavimai. Nepaisydamas LDK ir Lenkijos susijungimo į federacinę valstybę nuostatų (Liublino unijos, 1569), 1581 įkūrė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą. Reikalavo, kad jo pastatydintų bažnyčių klebonai arba vikarai mokėtų lietuviškai. Su kitais LDK didikais 16 a. pabaigoje neleido ATR valdovui Zigmantui Vazai lenką B. Maciejowskį (vietoj į Krokuvą perkelto kardinolo Jurgio Radvilos) skirti Vilniaus vyskupu. Nepritarė, kad Brastos bažnytinė unija (1596) būtų įtvirtinama prievarta, skriaudžiami stačiatikiai. L. Sapiega nepritarė ir ATR valdovo Zigmanto Vazos politikai Rusijos imperijos atžvilgiu, kai šis 17 a. pradžioje rėmė Dmitrijaus Apsišaukėlio I ir Dmitrijaus Apsišaukėlio II žygius į Maskvą, vėliau su ATR kariuomene mėgino užimti Maskvą, bet L. Sapiega rėmė pastangas atgauti Smolenską su žeme, kur buvo jo valdos. T. p. nepritarė ATR valdovo Zigmanto Vazos siekiams Rusijoje skleisti katalikybę. Su Rusijos atstovais sėkmingai derėjosi dėl Zapolskij Jamo paliaubų (1582; sudarytos dešimčiai metų baigiantis 1558–83 Livonijos karui ir LDK atkariavus iš Rusijos dalį rytinių žemių), sudarant Deulino paliaubas 1618 (Maskvos srityje per Lenkijos karalaičio Vladislovo Vazos žygį į Maskvą; sureguliuoti ATR ir Rusijos santykiai; galiojo iki 1633). 1627 L. Sapiega parengė Lietuvai naudingą (atgavo Biržų pilį) paliaubų sutartį su švedais per 1600–29 ATR karą su Švedija (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karas); dėl to prieštaravo lenkai. Plačiai paplitęs jo posakis 1610 laiške Jonušui Radvilai, kad Respublika laikosi netvarka.
L. Sapiegos vienas svarbiausių nuopelnų – vadovavo Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) rengimui, propagavo teisinės valstybės idėją. Didelį darbą atliko centralizuodamas Lietuvos teismus. Jo iniciatyva 1594–1607 perrašytos Lietuvos Metrikos knygos. Vilniuje pastatydino Šv. Mykolo katalikų bažnyčią kaip šeimos mauzoliejų (joje L. Sapiega palaidotas su dviem žmonomis) ir prie jos bernardinų vienuolyną, karmelitų vienuolyną Bialyničuose (Mogiliavo seniūnija). Oršoje ir Lietuvos Brastoje (dabar Brestas, Baltarusija) įsteigė jėzuitų kolegijas. Parašė veikalą Teisinio Tribunolo kelias (Sposób Praw Trybunalskich 1616; apie Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą). L. Sapiegai 16 a. priklausė Evangelija rusinų kalba.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir didysis etmonas Leonas Sapiega (M. Podolinskio metalo raižinys iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1849)
S. Lazutka Leonas Sapiega: gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros Vilnius 1998; E. Pilgrimovijus Didžioji Leono Sapiegos pasiuntinybė į Maskvą, 1600–1601 m. / parengė J. Kiaupienė Vilnius 2002; Marszałkowie Sejmów I Rzeczypospolitej Warszawa 1998.
1101
415