Lèptis Magnà (lot. Leptis Magna), senovės miestas Viduržemio jūros pakrantėje, dabartinėje Libijoje. Pasaulio paveldo vertybė (1982).
Istorija
Įkurtas apie 10 a. pr. Kr. finikiečių iš Tyro ar Sidono kaip prekybos uostas, 6–3 a. pr. Kr. priklausė Kartaginai; 4 a. pr. Kr. Kartaginai tapus viena galingiausių Viduržemio jūros regiono valstybių Leptis Magna išaugo. II pūnų karo pabaigoje (202 pr. Kr., Pūnų karai) atiteko Romos sąjungininkui Numidijos karaliui Masinisai (faktiškai buvo savarankiškas miestas), po III pūnų karo (146 pr. Kr.) – Romai (23 pr. Kr. tapo Prokonsulinės Afrikos provincijos dalimi). Valdant imperatoriui Trajanui tapo kolonija. Suklestėjo Severų dinastijos laikais (193–235); mieste gimęs imperatorius Septimijus Severas atleido miestiečius nuo turto mokesčių. 4 a. miestą puldinėjo dykumų gentys, 439 nukariavo vandalai, 523 užėmė berberai, 642 sugriovė arabai. 8 a. apleistas, ilgainiui jį užpustė smėlis.
Leptis Magnos amfiteatras
Tyrimai
Yra išlikę daug romėniškojo laikotarpio statinių griuvėsių (užima 4 ha plotą, dauguma statyti Septimijaus Severo laikais). 1920 juos pradėjo kasinėti italų ir Libijos Antikos palikimo tarnybos archeologai, nuo 1994 vykdomi kompleksiniai tyrimai. Rasta amfiteatro (1 a.), 410 m ilgio kolonados, vedančios į uostą (193–207), Severo, arba Triumfo, arkos (apie 203), Septimijaus Severo forumo, šventyklų, vadinamųjų Hadriano pirčių (2 a.), nimfėjo, tetrapilono, spalvota mozaika puoštų gyvenamųjų namų ir aikščių liekanų, 460 m ilgio stadionas, daug skulptūrų (saugoma Leptis Magnos muziejuje).
Turgaus aikštė