lęšis

lšis (lens), akies obuolio branduolio ir optinės sistemos dalis. Skaidrus šviesą laužiantis dvibriaunio išgaubto optinio lęšio formos standus organas. Neturi kraujagyslių ir nervų. Lęšį sudaro epitelinės ląstelės – lęšio skaidulos, iš išorės jį dengia kapsulė. Turi priekinį (atsisukęs į rainelę, jį drėkina akies priekinės kameros skystis) ir užpakalinį (išgaubtas daugiau, nukreiptas į stiklakūnį) paviršius. Prie krumplyno prisitvirtinęs krumplyniniu raiščiu. Susitraukdamas arba atsipalaiduodamas krumplyno raumuo keičia lęšio gaubtumą ir optinės sistemos laužiamąją gebą (akomodacija). Vaiko lęšis minkštesnis, apvalesnis; augant ir bręstant standėja ir įgauna būdingą formą. Senstant dėl standėjimo akomodacijos galia mažėja, atsiranda senatvinė tolregystė. Dėl traumos lęšis gali panirti ar išnirti. Dažniausia lęšio liga – katarakta.