lesyklà, įrenginys, skirtas paukščiams maitinti lauke. Paukščiams papildomai maitinti žmonės sugalvojo daugybę nepakartojamų, originalių įtaisų, kuriuos būtų galima pavadinti vienu lesyklos pavadinimu.
Lesyklos gaminamos pramoniniu būdu įvairių įmonių, pavienių meistrų ir parduodamos specializuotose parduotuvėse, turguose, mugėse. Jos gaminamos įvairiausių formų, dydžių, skirtingos paskirties, būna pačių įvairiausių konstrukcijų. Lesykloms pagaminti galima panaudoti pačias paprasčiausias kitiems gaminiams jau netinkančias medžiagas. Lesyklos naudojamos ir pažintiniams ar edukaciniams tikslams – tai tikras paukščių televizorius.
Tai puiki galimybė iš arčiau pažinti patiems ir padėti pažinti vaikams mūsų krašte žiemoti pasiliekančius paukščius. Paukščių lesinimas žiemą yra reali pagalba sparnuočiams išgyventi sunkųjį metų laiką. Be to, būdami šalia lesyklų paukščiai apžiūri medžių kamienus, šakas, pastatų sienas, jų plyšius, iš kurių išrenka ir sunaikina daugybę ten esančių kenkėjų kiaušinėlių ir lėliukių. Žiemą paukščiams maitinti skirtos lesyklos būna įvairių tipų. Jos gali būti medžiuose, krūmuose ar prie statinių kabinamos ar tvirtinamos atviros platformos su borteliais, kad lesalo nunupūstų vėjas, t. p. būna namelio formos lesyklos, turinčios stogelį, kuris apsaugo nuo sniego ir lietaus; iš plastikinio butelio ar popierinės pakuotės išpjovus skyles pagamintos lesyklos, įvairūs plastikiniai ar metaliniai tinkleliai, tarp kurių dedamas maistas; lesyklos su dozatoriais biriems produktams papildyti (lesalas iš talpyklos išbyra tik paukščiams išlesus jau esantį; tokiõs lesyklos nereikia nuolat prižiūrėti ir papildyti). Lašiniai ar sustingę riebalai, supilti į tinkliuką, kabinami tiesiog medyje ant virvutės. Toks būdas tinka lesinti zyles, bukučius ar genius, kurie kabančius lašinius pasiekia be vargo; to negali daryti kiti, didesni paukščiai. Ant virvutės galima sukabinti ir kitokį lesalą, pvz., perpjautus obuolius.
namelio formos lesykla
Smulkiems giesmininkams skirtos lesyklos neretai aptraukiamos tinkliuku, kad į jas negalėtų patekti stambesni sparnuočiai (pvz., varninių ar karvelinių šeimos paukščiai), išvaikantys smulkiuosius. Pro stambias tinkliuko akis smulkesnieji paukšteliai į vidų ir atgal patenka be didesnio vargo.
Laukuose įrengiamos kurapkoms skirtos maitinimo aikštelės, kurios aptveriamos eglišakėmis, jose maistas (grūdai, javų atsijos, įvairios sėklos) išberiamas ant nuvalyto sniego, apiberiant pelais ar smulkiais šiaudais. Dažnai kurapkoms įrengiamos iš suremtų eglišakių statomos palapinės, turinčios kelis įėjimus ir apsaugančios tiek nuo plėšrūnų, tiek nuo sniego. Kurapkas galima pripratinti maitinti ir iš automatinių lesyklų. Tetervinams lesinti tinka nekultų avižų kūleliai, užsmeigti ant kuolelių, šermukšnių, t. p. bruknių, spanguolių uogos, kukurūzų sėklos. Atogrąžų kraštuose naudojamos specialios dekoratyvinės lesyklos, tiksliau – sirupo girdyklos, skirtos kolibriams papildomai maitinti.
pakabinama lesykla
pakabinama lesykla kolibriams viename iš Ekvadoro sostinės Kito rajonų
Šylant klimatui vis daugiau vandens paukščių lieka žiemoti Lietuvoje neužšąlančiuose vandens telkiniuose, kuriuose maisto ištekliai riboti. Sekliose vietose maistas beriamas į vandenį, ant kranto ar į iš lentų pagamintus plaustelius. Tinka miežiai, avižos, kukurūzai, smulkintos bulvės, burokai, morkos, virtuvės atliekos, gilės, saulėgrąžos, kiti produktai. Svarbu atminti, kad paukščiams kenkia sūdyti, rūkyti, pasenę, prieskonių ar įvairių cheminių medžiagų turintys produktai. Lesalas turi būti šviežias, kokybiškas, o lesyklos reguliariai valomos. Be to, ypač svarbu, kad maistas į lesyklas būtų nuolat pildomas, kadangi pripratę prie čia randamo maisto jo pritrūkę paukščiai badaus ir gali žūti. Pradėjus maitinti sparnuočius žiemos pradžioje, šio proceso negalima nutraukti.
Pirmasis apie paukščių globą žiemos sunkmečiu rašė aplinkosaugos pradininkas, biologas, profesorius T. Ivanauskas. Dar 1923 gamtosauginiame edukaciniame Lietuvos mokyklai skirtame leidinyje Mūsų paukščiai ir mokykla T. Ivanauskas agitavo žiemą parūpinti paukščiams maisto, kad jie galėtų išgyventi, ir rašė: Gražus paprotys užsiliko nuo senų laikų Norvegijoje: Kūčių dieną kiekvienas gyventojas, net pats vargingiausias, iškelia ant šatros javų pėdą paukščiams lesti. Mat šį iškilmingą vakarą niekas neturi vargo kentėti, net ir paukščiai. Tai yra ryškus žmoniškumo pavyzdys... Leidinyje pateikta pavyzdžių iš Vokietijos, Šveicarijos, Anglijos, Prancūzijos, kur gyventojai žiemą globoja paukščius. Tas ant šatros iškeltas javų pėdas ir buvo senovinė lesykla. Tarpukario Lietuvoje lesyklomis buvo ūkininkų kiemai, per kuriuos iš daržinių ir kluonų gyvuliams keliavo pašarai ir kuriuose paukščiai rasdavo nubyrėjusio maisto.
stacionari lesykla
lesykla
644