ltinė obstrùkcinė plaũčių ligà, LOPL, progresuojanti kvėpavimo takų liga, sutrikdanti jų pralaidumą ir dujų apykaitą plaučiuose bei audiniuose. Būdinga nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija, lėtinis kvėpavimo takų, plaučių audinio ir kraujagyslių uždegimas, kuris paūmėdamas ilgainiui sukelia negrįžtamus pokyčius – bronchų deformaciją, plaučių fibrozę, emfizemą, kvėpavimo, vėliau – širdies nepakankamumą.
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra trečioji mirtingumo priežastis pasaulyje. Ja serga daigiau kaip 0,5 mlrd. žmonių, per metus pasaulyje užregistruojama daugiau kaip 3,2 mln. mirčių. Šia liga dažniausiai suserga vyresnio amžiaus žmonės, dažniau – vyrai. Sukelia išoriniai (dažniausiai rūkymas – tabako dūmai, užterštas oras ar kenksminga aplinka, pvz., sieros dioksido, dulkių nuolatinis poveikis, šaltas drėgnas klimatas, darbas šachtoje) arba vidiniai genetiniai (pvz., imunoglobulino A, proteazių inhibitorių deficitas, pirminė ciliarinė diskinezija – tuomet susergama dažniausiai iki 40 metų, pasitaiko šeiminių ligos atvejų) veiksniai.
Pagrindinis lėtinės obstrukcinės plaučių ligos rizikos veiksnys yra rūkymas – 90 % sergančiųjų aktyviai arba pasyviai rūko. Rizika susirgti lėtine obstrukcine plaučių liga padidėja sergantiesiems bronchine astma ar turintiesiems padidėjusį kvėpavimo takų jaudrumą, kurių nepakankamai išsivystę plaučiai (dažnai pasitaiko gimusiesiems mažo svorio ar vaikystėje patyrusiems kenksmingą aplinkos poveikį), gyvenantiesiems blogomis socialinėmis ir ekonominėmis salygomis, kūdikystėje ir vaikystėje sirgusiesiems kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga neretai pasireiškia po gripo, kitų virusinių infekcijų, plaučių uždegimo. Kosulys, skrepliavimas, fizinio pajėgumo sumažėjimas – ankstyvieji ligos simptomai, kurie negydomi lėtai progresuoja. Liga nustatoma dažniausiai vėlai, nes pacientai dėl lėtai progresuojančios eigos iš pradžių neturi nusiskundimų. Kosulys iš pradžių būna praeinantis, vėliau darosi pastovus; kartais kosima tik naktį. Skrepliavimas gali būti įvairaus intensyvumo: atkosima keli mililitrai skreplių rytais ar gausiai, iki 100 ml, kelis kartus per parą. Skrepliai dažniausiai būna gleivingi ir tąsūs, paūmėjus bakterinei kvėpavimo takų infekcijai – pūlingi. Ligos pradžioje ligoniai dusulio nejaučia, ilgainiui jis išryškėja fizinio krūvio metu einant, lipant laiptais, atsiranda švokštimas arba cypimas kvėpuojant, sunku iškvėpti orą. Ligai progresuojant dusulys ima varginti nuolat, dėl deguonies trūkumo ir sumažėjusio fizinio aktyvumo atrofuojasi raumenys, mažėja kūno masė. Komplikacijos – kvėpavimo ir širdies nepakankamumas.
pacientas atlieka plaučių funkcijos tyrimą – spirometriją
Diagnozuojama tiriant plaučių funkciją (spirometrija) – nustačius kvėpavimo takų laidumo sutrikimą (obstrukciją) kvėpavimo funkcijos rodikliai nuo bronchus plečiančių vaistų nesikeičia arba nedaug didėja. Plaučių rentgenograma rodo plaučių oringumo padidėjimą, paryškėjusios kraujagyslės. Ligai progresuojant kraujuje gali padaugėti eritrocitų, anglies dioksido kiekis, sumažėti deguonies. Gydoma bronchus plečiančiais, uždegimą slopinančiais vaistais nuolat, antibiotikų, mukolitikų dažniausiai skiriama paūmėjus bakterinei infekcijai, atsiradus tirštam tąsiam bronchų sekretui. Esant vėlyvoms lėtinės ocstrukcinės palučių ligos stadijoms plaučiai nebepajėgia aprūpinti organizmo deguonimi ir pašalinti anglies dioksido, tada padeda kvėpavimas deguonimi prisotintu oru (naudojami deguonies balionai, deguonies koncentratoriai).