leukocitòzė, leukocitų kiekio padidėjimas. Nustatoma, kai absoliutus leukocitų kiekis kraujo tūrio vienete didesnis negu 10 × 109/l. Būna fiziologinė ir patologinė leukocitozė. Fiziologinė leukocitozė būna naujagimiams ir kūdikiams iki 1 metų, nėščiosioms, pavalgius (todėl kraujas tyrimui imamas nevalgius). Ji gali atsirasti dėl įvairių stresinių būklių – po fizinio krūvio (miogeninė), patyrus psichinių išgyvenimų (emocinė), taip pat dėl laiko juostų pasikeitimo (aklimatizacinė). Patologinė leukocitozė yra daugelio įvairių etiologijos ir patogenezės ligų ir patologinių procesų požymis. Pagal kilmę leukocitozė būna neoplastinė arba reaktyvioji. Neoplastinė leukocitozė būdinga piktybinėms leukocitų ligoms – leukemijoms. Reaktyviąją leukocitozę sukelia įvairios infekcijos, aseptinis uždegimas, kuris kyla dėl alerginės reakcijos, nudegimo, nušalimo, traumos, audinių nekrozės, naviko irimo. Reaktyviosios leukocitozės patogenezėje svarbūs citokinai (Il‑1, TNF‑α, GM‑CSF), skatinantys leukocitų gamybą, proliferaciją bei diferenciaciją kaulų čiulpuose, jų patekimą į kraują. Pagal vyraujančių leukocitų rūšį leukocitozė skirstoma į neutrofilinę (sukelia ūminė pūlinga infekcija), eozinofilinę (alerginės ligos, helmintozės, parazitozės), bazofilinę leukocitozę (lėtinė mieloleukemija, eritremija, lėtinės alerginės, navikinės ligos), limfocitozę (virusinės ir kitos infekcijos, lemiančios lėtąsias padidinto jautrumo reakcijas, vidurių šiltinė), monocitozę (sukelia lėtinės infekcinės ir virusinės ligos – raudonukė, vėjaraupiai, sepsinis endokarditas).
1334