leukoplãkija (leucoplakia < leuko… + gr. plax, kilm. plakos – plokštė), lėtinė uždegiminė degeneracinė gleivinės liga. Būdingi įvairaus dydžio ir formos pavieniai ar dauginiai ragėjantys židiniai, kurie gali plisti, susilieti. Židinių paviršius balkšvas, truputį blizga, jie gali būti kiek pakilę nuo gleivinės paviršiaus. Leukoplakija dažniausiai būna burnos (lūpų, skruostų, dantenų) gleivinėje, liežuvio apatiniame paviršiuje ar šonuose, lytinių organų srityje. Priežastys – lėtinis uždegimas (cheilitas), nuolatinis traumavimas (lūpos kramtymas, netinkamų protezų nešiojimas, nuskilę sugedę aštriais paviršiais dantys), rūkymas. Vyrų varpos galvutėje ir apyvarpės vidiniame paviršiuje, moterų lytinių organų (menopauzės laikotarpiu) leukoplakija atsiranda dėl sklerozuojančiosios ir atrofinės kerpligės. Leukoplakija būdinga tam tikroms paveldimosioms ligoms. Ligos pradžioje simptomų nebūna, vėliau atsiranda jautrumas (pvz., karštam, aštriam maistui), židinių paviršius trūkinėja, opėja, užgavus gali kraujuoti. Lytinių organų pažeidimo židiniai gali labai niežėti. Ilgainiui leukoplakijos židiniuose atsiranda vėžinių pakitimų. Diagnozuojama atliekant židinio biopsiją. Gydoma šalinant dirgiklį, vitamino A preparatais, lazerio, šalčio terapija, operacija.
737