Kamenev Lev (Levas Kãmenevas), tikr. Rozenfeld 1883 07 06Maskva 1936 08 25Maskva, Sovietų Rusijos ir SSRS politikas. Gimė geležinkelininko šeimoje. 1901 įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. 1901 įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą; 1902 už dalyvavimą studentų bruzdėjimuose pašalintas ir ištremtas. 1903 prisidėjo prie bolševikų. 1905–07 revoliucijos dalyvis. Veikė pogrindyje Tbilisyje, Sankt Peterburge, Maskvoje. 1914 emigravo į užsienį. 1915 grįžo, buvo suimtas, už antikarinę agitaciją ištremtas į Sibirą; tremtyje gyveno kartu su J. Stalinu. Po Vasario revoliucijos (1917) grįžo į Petrogradą. Tapo laikraščio Pravda redaktoriumi ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) atstovu Petrogrado taryboje bei jos vykdomajame komitete, vėliau Tarybų centro vykdomajame komitete (faktiškai vadovavo partijai Rusijoje iki V. Lenino grįžimo).
Lev Kamenev
Nuo 1917 bolševikų partijos Centro komiteto ir politinio biuro narys. Nepritarė (kartu su G. Zinovjevu) ginkluotam sukilimui. Po Spalio perversmo (1917) išrinktas pirmuoju Visos Rusijos centro vykdomojo komiteto pirmininku. V. Leninui atsisakius pripažinti L. Kamenevo derybų su kairiaisiais eserais rezultatus atsistatydino iš šio posto, t. p. iš Centro komiteto nario pareigų. Dalyvavo sudarant su Vokietija Bresto taikos sutartį. 1918–26 Maskvos miesto tarybos pirmininkas.
Nuo 1919 vėl Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto ir jo politinio biuro narys. Pirmojo V. Lenino rinktinių raštų (20 tomų) leidimo redaktorius. 1922 pasiūlė J. Staliną išrinkti Rusijos komunistų partijos Centro komiteto generaliniu sekretoriumi. 1923–26 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (nuo 1922 SSRS) Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas. Po V. Lenino mirties varžantis dėl politinės įtakos ir valdžios 1924–25 kartu su J. Stalinu ir G. Zinovjevu kovojo prieš L. Trockį. 1925–27 vadovavo vadinamajai Naujajai opozicijai, nukreiptai prieš J. Staliną. 1925 pašalintas iš Centro komiteto politinio biuro, 1926 – iš kitų pareigų. 1926 paskirtas prekybos komisaru, vėliau – ambasadoriumi Italijoje. 1927 Marksizmo-leninizmo inistituto Maskvoje direktorius. 1927–28 ir 1932–33 pašalintas iš partijos.
1935 suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. 1936 su G. Zinovjevu už tariamo sąmokslo prieš sovietų valdžią rengimą nuteistas ir sušaudytas. 1988 reabilituotas.