Karsãvinas Levas 1882 12 01Sankt Peterburgas 1952 07 12Abezė (Komija, Rusija), Rusijos ir Lietuvos filosofas, kultūros istorikas. Kankinys (2000). T. Karsavinos brolis. Rašė ir lietuvių kalba. Istorijos ir teologijos daktaras (1916). 1901–06 studijavo istoriją Sankt Peterburgo universitete.
Pedagoginė ir kita veikla
Nuo 1909 dėstė Aukštuosiuose moterų (Bestuževo) kursuose Sankt Peterburge. 1909–10, 1912–16 dėstė visuotinę istoriją Petrogrado istorijos ir filologijos institute (1921–22 rektorius), 1916–22 – Petrogrado universitete (1921–22 Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas); profesorius (1916). 1920 su kitais įsteigė leidyklą Petropolis. 1922 sovietų valdžios ištremtas, iki 1926 gyveno Berlyne, dalyvavo Euraziečių sąjūdžio veikloje. 1926 persikėlė į Paryžių. 1927 A. Voldemaro ir I. Tamošaičio iniciatyva pakviestas dėstyti Lietuvos universitete. 1928–40 Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 Lietuvos universitetas), 1940–46 Vilniaus universiteto profesorius, šio universiteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas.
Levas Karsavinas
1944–49 Vilniaus dailės muziejaus direktorius, Vilniaus dailės instituto profesorius. 1949 suimtas, nuo 1950 kalintas Abezės lageryje. Jame parašė apie 20 filosofijos veikalų, poetinių kūrinių (išliko Sonetų vainikas / Venok sonetov, Tercinos, lietuviškas rinkinys Tai Tu mane kvieti, išleista 2002, su L. Karsavino komentarais; kūriniuose poetine forma išdėstė esminius filosofijos teiginius).
Filosofijos ištakos ir bruožai
L. Karsavino filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos Plotino, Augustino, J. Eckharto, Mikalojaus Kuziečio, slavofilų, V. Solovjovo, kai kurios budizmo ir kabalistų idėjos. Jo kūrybai būdinga teosofinės tendencijos, filosofijos ir teologijos vienovė, jų taikymas asmenybės, visuomenės, istorinėms ir kultūrinėms problemoms nagrinėti. Filosofiją grindė struktūrišku visa ko vienovės (rusų kalba vseedinstvo) principu, kurį manė esant pajungtą dinamiškai trivienybei (rusų kalba trijedinstvo), t. y. Švenčiausiosios Trejybės idėjai, interpretuojamai pagal stačiatikių mokymą. Trivienybę suprato kaip tapsmo ir vystymosi šaltinį.
Istorijos filosofija
L. Karsavino istorijos filosofija grindžiama religiniais (stačiatikybės) principais. Istorijos pažinimo objektas yra ne istorijos proceso priežastys ir motyvai, bet pats procesas; norint jį paaiškinti, suprasti jo būtinumą reikia tam tikro įsigyvenimo į organinę vienovę. L. Karsavinas išskyrė istorijos subjektų hierarchiją: aukščiausiasis (dievažmonija, empirinės istorijos prasmė ir tikslas), realusis (socialiai veikli žmonija kaip įvairialypė vienovė, pasireiškianti per socialinius subjektus), individualusis (žmogus).
Kultūros filosofija ir filosofinė antropologija
Teigė, kad kultūra, jos istorija yra dvasingumo, neatsiejamo nuo religijos, raiška žmonių veikloje. Žmogaus pažinimas reiškia savižiną, jis prasideda nuostabos pajauta. Visas pasaulis, sukurtoji būtis savo tobulybe yra aktualūs, o netobulumu – potencialūs. Netobulumo priežastis yra mirties baimė, nenoras aukotis dėl kitų; jis gali egzistuoti kartu su tobulybe, būti jos dalimi. Mąstymo abstraktumas, pasak L. Karsavino, išreiškia netobulumą kaip vadinamojo simfoniškumo stoką. Žmogus yra visa ko vienovės dalis, bet išreiškia ją netobulai. Individo siekis tobulėti yra noras aktualizuoti savo vienybę su kita būtimi. Į tobulumą veda pažinimas ir meilė, kuri neatsiejama nuo pasiaukojimo. Amžinybė reiškia visalaikiškumą, apimantį praeities, dabarties ir ateities vienovės įžvalgą. Jo ontologija ir gnoseologija, apimanti egzistencinius pradus, artima egzistencijos, dialogo, fenomenologinei filosofijai, filosofinei antropologijai.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Iš žlungančios Romos imperijos dvasinės kultūros istorijos (Iz istorii duchovnoj kul′tury padajuščej rimskoj imperii 1908), Apybraižos apie XII–XIII amžiaus Italijos religinį gyvenimą (Očerki religioznoj žizni v Italii XII–XIII vekov 1912), Vienuolija viduriniais amžiais (Monašestvo v srednije veka 1912), Viduramžių religingumo pagrindai XII–XIII amžiais, daugiausia Italijoje (Osnovy srednevekovoj religioznosti v XII–XIII vekach, preimuščestvenno v Italii 1915), Viduramžių kultūra (Kul′tura srednich vekov 1918), Katalikybė (Katoličestvo 1918), Istorijos įvadas: (Istorijos teorija) (Vvedenije v istoriju: (Teorija istorii) 1920), Rytai, Vakarai ir rusų idėja (Vostok, Zapad i russkaja ideja 1922), Petrapilio naktys (Noctes Petropolitanae 1922, lietuvių kalba 2007), Dž. Bruno (1923), Istorijos filosofija (Filosofija istorii 1923), Dialogai (Dialogi 1923), Apie pradmenis (O načalach 1925), Bažnyčios šventieji tėvai ir mokytojai (Sv. Otcy i učiteli cerkvi 1926), Bažnyčia, asmenybė ir valstybė (Cerkov′, ličnost′ i gosudarstvo 1927), Apie principus: Krikščioniškos metafizikos idėjos (Perí archon: Ideen zur christlichen Metaphysik 1928), Apie asmenybę (O ličnosti 1929), Istorijos teorija (1929), Europos kultūros istorija (5 tomai 1931–37 21991–98), Poema apie mirtį (Poėma o smerti 1932), Istorijos metafizika (1940–47, rankraštis), Apie tobulybę (apie 1950–52, išspausdinta 1991, lietuvių kalba 2019).
R: Toje akimirkoje – amžinybė: Studijos, straipsniai, poezija Vilnius 2000, Sočinenija Sankt Peterburg 1994, Malye sočinenija Sankt Peterburg 1994. L: V. Trumpa Leonas Karsavinas – istorikas, filosofas, žmogus / Metmenys 1977 nr. 34; I. Tamošiūnienė L. Karsavino etinių pažiūrų ontologiniai pagrindai / Problemos 1982 nr. 27; A. J. Greimas L. Karsavino aktualumas / Baltos lankos 1991 nr. 1; A. Klementiev Bibliographie des œuvres de Lev Karsavine Paris 1994; P. Ivinskij K pereizdaniju „Istorii Evropejskoj kul′tury“ L. P. Karsavina Vilnius 2001, Archiv L. P. Karsavina 2 kn. Vilnius 2002–03; Konteksty L′va Karsavina Vilnius 2004.
384