liáudies choreogrãfija, sinkretinė liaudies kūryba, apimanti liaudies šokius, žaidimus, ratelius ir apeiginius veiksmus su choreografiniais elementais. Glaudžiai susijusi su vaidyba, tautosaka, vokaline ir instrumentine liaudies muzika. Kai kurių Vakarų Europos tautų (austrų, prancūzų, olandų, vokiečių) choreografijai būdinga plastiški judesiai, nesudėtingos figūros; vyrauja grupiniai ir poriniai šokiai. Vidurio Europos tautų (čekų, lenkų, vengrų) liaudies choreografijos žingsniai sudėtingesni, dinamiškesni, prie jų derinami rankų ir liemens judesiai. Pietų Europos tautų (bulgarų, serbų, juodkalniečių) žingsnių junginiai sudėtingi, muzikos ritmas sinkopinis; moterys ir vyrai šoka atskirai.
Daugelio Azijos tautų (Vietnamo, Indijos, Indonezijos, Kinijos) choreografijai būdinga sudėtinga rankų ir liemens plastika, gausu kanonizuotų simbolinių judesių ir pozų; kai kurių tautelių (Havajų, Tahiti, Samoa salų gyventojų, iš dalies eskimų) šokiai atliekami sėdint arba stovint vietoje. Afrikos tautų, Amerikos, Australijos aborigenų liaudies choreografija turi daug bendrų elementų, dažniausiai šokama ir žaidžiama sustojus ratu; mėgdžiojami žvėrių, paukščių judesiai, vaizduojami gamtos reiškiniai, medžioklės siužetai; judesiais reiškiama džiaugsmas, liūdesys, daug pantomimos elementų. Afrikos tautų choreografijai būdinga didelė ritmo įvairovė; šokiai ir žaidimai dažniausiai sudaro apeigų dalį. Rusų, baltarusių, ukrainiečių liaudies choreografijoje vyrauja rateliai ir žaidimai; šokiams būdinga platūs rankų mostai, dideli žingsniai, šuoliai, tūpsniai. Kaukazo, Užkaukazės, Vidurio Azijos tautų liaudies choreografija turi daug improvizacijos elementų, nemažai atskirų vyrų ir moterų šokių; moterų judesiai plastiški, švelnūs, vyrų – griežti, figūros sudėtingos, su akrobatikos elementais.
actekai šoka pagal būgnų ritmą (Diego Duráno, apie 1537–88, rankraščio Naujosios Ispanijos Indijos ir žemyninių salų istorija / La Historia de las indias de Nueva‑España y islas de Tierra Firme apie 1781, išleista 1867, Ispanijos nacionalinė biblioteka Madride)
Liaudies choreografijos kilmė siekia gimininės gentinės bendruomenės laikus. Pirmykščių žmonių piešiniai ant urvų sienų rodo, kad ankstyviausia žmonių saviraiškos forma buvo šokiai ir pantomima. Seniausiais laikomi toteminiai šokiai, kurių judesių pagrindinė ypatybė – totemo (žvėries, paukščio, vabzdžio) mėgdžiojimas. Senos kilmės liaudies choreografija susijusi su magine paskirtimi ir apeigomis, atliekama per įvairius ritualus. Pasilinksminimų liaudies choreografija pradėjo klostytis vėliau, bet jos kilmė irgi siekia gimininės gentinės bendruomenės laikus. Atsirado buitinės choreografinės miniatiūros ir teatralizuoti pantomiminiai vaidinimai, lyriniai meilės arba piršlybų šokiai.
šokėjai atlieka anglų liaudies šokį morisą (1988, Esekso grafystė)
Pirmieji liaudies choreografijos paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose žinomi dar iš senovės Graikijos laikų. Ankstyvosios krikščionybės laikais liaudies choreografija kurį laiką dar buvo toleruojama (to meto bažnyčių freskose vaizduotas angelų šokis, primenantis liaudies ratelius), bet jau nuo 4 a. pradėjo įsitvirtinti neigiamas požiūris į bet kokį šokį. Toks požiūris ypač įsivyravo viduriniais amžiais. Renesanso ir baroko laikotarpiu buvo įprasta folkloro elementus įkomponuoti į profesionaliąją kūrybą. 19 a. pradžioje Europoje prasidėjus nacionaliniams sąjūdžiams liaudies choreografija tapo patriotinių jausmų raiškos priemone: išpopuliarėjo čekų polka, vengrų čardašas, lenkų mazurka ir kiti šokiai. Modifikuoti nacionaliniai šokiai (pritaikyti aukštuomenės skoniui) buvo įtraukti į romantinį baletą.
Apie lietuvių liaudies choreografiją lietuvių liaudies choreografija.
2412
liaudies šokiai