liáudies dail, liaudies meno šaka – savamokslių vietinių meistrų kuriami vaizduojamosios dailės (tapybos, skulptūros, grafikos) kūriniai ir taikomosios dekoratyvinės dailės (keramikos, tekstilės, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų) dirbiniai. Glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis. Kūriniai dažniausiai taikomojo pobūdžio, kuriami be išankstinių modelių arba piešinių. Jiems būdinga formos ir kompozicijos raiškumas, funkcinis tikslingumas, dekoratyvumas. Didelę įtaką kūrinių meninei raiškai turi iš kartos į kartą perduodamos vietos (regiono) meninės tradicijos.
Įvairiose šalyse nevienodai plėtojamos liaudies dailės šakos. Afrikos tautų liaudies dailėje vyrauja polichrominė medžio skulptūra, apeiginės kaukės, Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse – spalvotoji buitinė keramika, keraminė skulptūra, ornamentais arba žmonių figūromis dekoruoti akmens raižiniai. Rytų Azijos šalims (Kinijai, Japonijai, Korėjai) būdinga dramblio kaulo, metalo dirbiniai, ornamentinė ir figūrinė tapyba, kai kurioms Pietų Azijos ir Artimųjų Rytų šalims (Indijai, Iranui) – spalvingais raštais dekoruoti audiniai, kilimai. Daugelyje Europos šalių plėtota beveik visos liaudies dailės šakos. Formų įvairumu ir dekoro savitumu pasižymi ispanų spalvotoji keramika, tapytais ornamentais dekoruotos italų skrynios, reljefais ir tapyba puošti vokiečių baldai, skandinavų tautų drožiniai. Apie lietuvių liaudies dailę tautodailė.