Liáudies deputãtų suvažiãvimas, SSRS liáudies deputãtų suvažiãvimas, aukščiausia SSRS valdžia baigiamuoju jos gyvavimo laikotarpiu 1989–91.
Prielaidos
1987 01 Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) plenume generalinis sekretorius M. Gorbačiovas pasiūlė reformuoti SSRS rinkimų sistemą. Pirmuoju žingsniu tapo per 1987 rinkimus į vietos liaudies deputatų tarybas atliktas eksperimentas iškeliant alternatyvius komunistams kandidatus (apėmė vos 5 % visų rinkimų). Autonominių respublikų, sričių vykdomiesiems komitetams siūlyta viename iš rajonų, nedidelių miestų ar kaimų rinkimams suformuoti daugiamandates apylinkes, svarstytos kelios kandidatūros, rinkimų biuleteniuose pradėta nurodyti kandidato darbovietė ar einamos pareigos, rinkimų komisijose atsirado kaimų, gatvių, namų komitetų atstovų, slapto balsavimo kabinos tapo būtinos, kiekvienoje eksperimentinėje apylinkėje keltas vienas papildomas kandidatas. Į 94 000 deputato vietų pretendavo daugiau kaip 120 000 kandidatų. Ne tik eksperimentinėse, bet ir kitose rinkimų apylinkėse kelta daugiau nei viena kandidatūra į deputatus. Vietinėse tarybose buvo 2,322 mln. vietų, ikirinkiminiuose susirinkimuose iškelta 4 mln. asmenų; į biuletenį buvo įrašomas dar vienas kandidatas.
1988 06 SSKP XIX konferencijoje M. Gorbačiovas paskelbė politinės reformos kursą. Jau pats partinių konferencijų formato atgaivinimas (ankstesnė Sovietų Sąjungos komunistų partijos konferencija vyko dar 1941 03) rodė bręstančias permainas. 1988 12 01 priimtas SSRS įstatymas Dėl SSRS liaudies deputatų rinkimų. Neva atkuriant lenininę 1918 konstitucijos tradiciją nustatytas dvipakopis valdžios institucijų rinkimas: pirmos pakopos Liaudies deputatų suvažiavimas iš savo tarpo rinko Aukščiausiąją Tarybą. Rezoliucija Dėl sovietinės visuomenės demokratizavimo ir politinės sistemos reformos numatė neribotą kandidatūrų kiekį (viršijantį mandatų skaičių), griežtą rinkimų procedūros kontrolę, reguliarų išrinktų deputatų atskaitingumą ir galimybę juos atšaukti. Rinkimai tapo konkurencingi, rinkėjai galėjo rinktis iš dviejų ar daugiau jiems siūlomų variantų, atsirado legaliõs politinės kovos galimybė. Darbo kolektyvų, organizacijų, žiniasklaidos atstovai įgijo teisę aktyviai dalyvauti rinkimų komisijų veikloje.
1987–88 ryškėjo daugiapartinės sistemos kontūrai, atsirado ir atvirai antikomunistinių organizacijų. Totalitarinės sistemos priešininkai, buvę disidentai ir politiniai kaliniai dabar įgijo galimybę lygiomis teisėmis dalyvauti visų lygmenų rinkimuose, tapo legalaus demokratinio sąjūdžio lyderiais (A. Sacharovas ir kiti). Šios naujovės buvo visuomenėje plačiai aptariamos, ikirinkiminiai susirinkimai apylinkėse buvo nuolaida reakcingoms komunistų jėgoms – juose SSKP galėjo panaudoti savo turėtus organizacinius svertus atmesdama jai nepageidaujamus asmenis. 1989 10 24 konstitucinė norma dėl ikirinkiminių susirinkimų organizavimo buvo panaikinta.
Rinkimai
Rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą vyko 1989 03 26–05 21. Jie buvo daugiausia alternatyvūs, į vieną deputato mandatą pretendavo daugiau nei vienas asmuo (rinkimai su vieninteliu numatytu pretendentu vyko tik 399 apylinkėse iš 1500). Kandidatai galėjo siūlyti rinkėjams savo programas, naudotis žiniasklaida, buvo užtikrintas balsavimo slaptumas. Kartu užtikrintas vadovaujantis SSKP vaidmuo – trečdalis visų deputatų atstovavo SSKP ir jai pavaldžioms organizacijoms. Tarp išrinktų deputatų buvo 87 % SSKP narių ir kandidatų, 13 % nepartinių. Demokratinės jėgos kritikavo privilegijuotą SSKP padėtį rinkimuose, ypač didelį jų nepasitenkinimą kėlė vadinamasis raudonasis šimtukas su M. Gorbačiovu priešakyje – jis nedrįso dalyvauti kaip eilinis kandidatas vienoje rinkimų apylinkių.
B. Jelcinas per Liaudies deputatų suvažiavimo rinkimų kampaniją (Maskva, 1989 03 19)
Gavę pasirinkimo laisvę rinkėjai neretai reiškė nepasitikėjimą valdančiąja partija. Leningrade nebuvo išrinktas nei vienas komunistas – miesto savivaldybės narys, nei vienas apskrities savivaldybės narys, įskaitant pirmąjį sekretorių ir net karinės apygardos vadą. Pirmą kartą po rinkimų į Steigiamąjį susirinkimą (1917 11–12) įvyko daugmaž laisvi demokratiniai rinkimai. SSKP kandidatai išdrįso kelti savo kandidatūras visą regioną apimančiose teritorinėse apylinkėse tik Krasnodare ir Permėje, visur kitur jie užsitikrino sau mandatus žemesnėse, dažniausiai kaimų apylinkėse. Maskvoje, kur kaimų apylinkių nebūta, net 43,8 % sostinės SSKP organizacijų vadovų patyrė nesėkmę, atsiskleidė jų negebėjimas bendrauti su rinkėjais ir atjausti jų lūkesčius. Pagrindiniu šių rinkimų rezultatu SSRS vadovybė laikė tai, kad piliečiai palaikė pertvarkos ir atsinaujinimo kursą; rinkimuose dalyvavo 89,9 % visų rinkėjų. Vis dėlto neapsieita be klaidų, moralinio spaudimo rinkėjams, rezultatų klastojimo. Tarp išrinktų Liaudies deputatų suvažiavimo deputatų buvo dvasininkų, nuomotojų, kooperatyvų vadovų ir kitų.
Prerogatyvos
SSRS liaudies deputatų suvažiavimas savo išimtine teise nustatė pagrindines vidaus ir užsienio politikos kryptis, sprendė valstybės santvarkos, valstybės sienų, sąjunginių respublikų sienų klausimus, priėmė SSRS konstituciją ir jos pataisas, tvirtino SSRS Aukščiausiosios Tarybos, Ministrų tarybos, Aukščiausiojo teismo, Aukščiausiojo arbitražo teismo pirmininkus, SSRS generalinį prokurorą, rinko SSRS Konstitucinės priežiūros komitetą, Įstatymus bei nutarimus tvirtino balsų dauguma.
Sudėtis
Suvažiavimą sudarė 2250 deputatų, renkamų 5 m. laikotarpiui. 750 buvo išrinkti teritorinėse rinkimų apygardose, 750 – nacionalinėse teritorinėse apygardose (po 32 deputatus nuo kiekvienos sąjunginės respublikos, po 11 – nuo autonominės respublikos, po 5 – nuo autonominės srities, po 1 – nuo autonominės apygardos), 750 atstovavo sąjunginėms organizacijoms (po 100 nuo SSKP, profesinių sąjungų ir kolūkių, po 75 nuo komjaunimo, moterų tarybų, veteranų organizacijų, mokslo draugijų, kūrybinių susivienijimų; šie 750 SSKP ir jos kontroliuojamų organizacijų deputatų gavo privilegijuotų lordų rūmų pavadinimą).
Veikla
Pirmasis suvažiavimas vyko 1989 02 26–1989 06 09. 1989 05 25 M. Gorbačiovas tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Pirmą kartą deputatu tapęs ilgametis disidentas A. Sacharovas galėjo kreiptis į SSRS piliečius per oficialią televiziją, jis išreiškė nuogąstavimą dėl pernelyg didelės valdžios sutelkimo vienose Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rankose. Suvažiavime ryškėjo priešprieša tarp M. Gorbačiovo ir A. Sacharovo, tarp SSKP konservatyviojo sparno, vadovaujamo Jegoro Ligačiovo, ir demokratinio sparno, vadovaujamo B. Jelcino. Paskutinę suvažiavimo dieną radikaliai nusiteikę deputatai A. Sacharovas, B. Jelcinas, J. Afanasjevas, Gavriilas Popovas, Viktoras Palmas sudarė Tarpregioninę liaudies deputatų grupę, pasisakė už radikalų SSRS reformavimą.
Antrajame suvažiavime (1989 12 12–1989 12 24) B. Jelcino vadovaujama radikalioji mažuma pareikalavo panaikinti Konstitucijos 6 straipsnį, užtikrinantį SSKP vadovaujamą vaidmenį valstybėje. Jam prieštaraujantys deputatai (grupė Sąjunga) teigė, kad SSRS įsigali destabilizuojantys procesai, reikalavo plėsti centrinės valdžios bei represinių struktūrų kompetencijas. Baltijos šalims buvo labai svarbu, kad 12 24 suvažiavimas pasmerkė Molotovo–Ribbentropo paktą.
Trečiasis suvažiavimas (1990 03 12–15) įvedė SSRS prezidento postą ir išrinko prezidentą, buvo panaikinta vienpartinė sistema. Iš Konstitucijos 6 straipsnio buvo pašalintas teiginys dėl vadovaujamo SSKP vaidmens. Numatyta SSRS prezidento rinkimo tvarka – prezidentas renkamas SSRS piliečių per visuotinius, lygius, slaptus ir tiesioginius rinkimus 5 m. laikotarpiui, pažymėta, kad pirmasis SSRS prezidentas renkamas Liaudies deputatų suvažiavimo tam pačiam terminui. 1990 03 14 SSKP CK plenume vieninteliu kandidatu į prezidentus iškeltas M. Gorbačiovas. 1990 03 15 jis suvažiavimo išrinktas (surinko 59 % visų balsų) pirmuoju (ir vieninteliu) SSRS prezidentu; 122 deputatai balsuoti atsisakė. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku tapo Anatolijus Lukjanovas.
Tapęs prezidentu M. Gorbačiovas liko ir SSKP CK generaliniu sekretoriumi. Tai padidino SSKP gretų skilimą, reakcingieji deputatai M. Gorbačiovą laikė išdaviku, sužlugdžiusiu SSRS ir socialistinį bloką. Sąjunginės bei autonominės respublikos t. p. rengėsi išrinkti savo prezidentus, tai spartino išcentrinius procesus SSRS.
Laikotarpiu tarp trečiojo ir ketvirtojo suvažiavimų šalyje įvyko reikšmingų permainų. 1990 05 29 B. Jelcinui tapus Rusijos prezidentu ir 1990 06 12 Rusijos Federacijos parlamentui priėmus įstatymą dėl Rusijos įstatymų viršenybės sąjunginių įstatymų atžvilgiu, susidarė dvivaldystės situacija su viena kitą daug kur dubliuojančiomis bei tarpusavyje konkuruojančiomis valdžios struktūromis. SSRS liaudies deputatų savažiavime įsivyravo konservatyvesnės nuotaikos, B. Jelcino priešininkai konservatyvieji komunistai mėgino susigrąžinti tiek šalyje, tiek parlamente prarastas pozicijas.
Ketvirtojo suvažiavimo (1990 12 17–27) svarbiausias klausimas buvo SSRS kaip sąjunginės valstybės likimas. Įvykdyta konstitucinė reforma – valdžia perskirstyta valstybės aparato naudai mažinant SSKP politinę galią. SSKP dar liko vadovaujančia jėga, tačiau atsisakė tiesioginių direktyvų bei nurodymų, skelbtas siekis Visa valdžia Taryboms! Liaudies deputatų suvažiavimai pakeitė SSKP suvažiavimus ir tapo de facto aukščiausia centrine SSRS valdžios institucija. Nutarta surengti referendumus dėl SSRS išsaugojimo (SSRS formaliai turėjo tapti atnaujinta lygiateisių nepriklausomų respublikų sąjunga) ir privačios žemėvaldos, įsteigta SSRS saugumo taryba.
Veiklos pabaiga ir mėginimai suvažiavimus atnaujinti
Penktasis neeilinis suvažiavimas (1991 09 02–05) tapo paskutiniu. Jo tikslas buvo įtvirtinti 1991 03 17 įvykusio referendumo dėl SSRS išsaugojimo rezultatą (oficialiais duomenimis, 76,4 % piliečių pasisakė už atnaujintą lygiateisių suverenių respublikų federaciją). Jis vyko tuo metu, kai žlugus Rugpjūčio pučui ir laimėjus B. Jelcino vadovaujamiems demokratams SSRS iširimas tapo artimos ateities reikalu. Suvažiavimas priėmė nutarimą Dėl SSRS valstybinės valdžios ir valdymo organų pereinamuoju laikotarpiu, kuris de facto perėmė paties suvažiavimo įgaliojimus. 1991 09 05 suvažiavimas priėmė Žmogaus teisių ir laisvių deklaraciją, paskelbė pereinamąjį laikotarpį formuojant naują valstybinių santykių sistemą, parengiant Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sutartį.
B. Jelcinas (kairėje) ir M. Gorbačiovas V liaudies deputatų suvažiavime (Maskva, 1991 09 03)
1991 12 09, kitą dieną po Belovežo susitarimo pasirašymo, M. Gorbačiovas pareiškė, jog kiekviena sąjunginė respublika turi teisę išstoti iš SSRS, tačiau daugiatautės valstybės likimas negali būti sprendžiamas tik trijų respublikų vadovų sprendimu – atsižvelgiant į piliečių valią, privalo dalyvauti visos SSRS respublikos. Jis pabrėžė būtinumą šaukti šeštąjį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. 12 10 SSRS liaudies deputatai Aleksandras Obolenskis ir Vladimiras Samarinas pradėjo rinkti parašus už suvažiavimo sušaukimą (pasirašė 397 deputatai). 1991 12 17 SSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Taryba paskelbė Belovežo nutarimus neteisėtais, neatitinkančiais piliečių interesų ir pasiliko teisę ateityje sušaukti SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. 1991 12 27 Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos susikūrimą, nutarė nutraukti SSRS liaudies deputatų veiklą nuo 1992 01 02. Apie 200 buvusių SSRS liaudies deputatų 1992 03 17 pamaskvyje nesėkmingai mėgino sušaukti šeštąjį suvažiavimą. Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba tokius bandymus įvardijo kaip pavojingą kėsinimąsi į valstybės suverenumą, tačiau 1978 metų Rusijos Socialistinės Federacinės Sovietų Respublikos konstitucija galiojo dar iki 1993 12 25.
Istorinė reikšmė
Liaudies deputatų suvažiavimas tapo pirma iš dalies demokratinių rinkimų pagrindais suformuota SSRS aukščiausios valdžios institucija. Jis, nepaisant reakcingų politinių jėgų priešinimosi, įstatymiškai įtvirtino totalitarinės SSRS valdymo sistemos pabaigą ir demokratinės sistemos kūrimosi pradžią. Ilgus dešimtmečius despotiškais būdais valdžiusi šalį, SSKP liovėsi buvusi totalitarinės valdžios pagrindu, jau nesugebėjo kontroliuoti vykstančių politinių permainų ir netrukus turėjo trauktis iš politinės arenos. Tai lėmė ir greitą pačios SSRS iširimą.
Lietuvos deputatai
Nors Lietuvos laisvės lyga ir kitos radikalios organizacijos siūlė boikotuoti SSRS liaudies deputatų rinkimus, Sąjūdis nusprendė, kad dalyvaudamas suvažiavime galės SSRS lygmeniu efektyviau ginti šalies interesus, reikalauti iš Maskvos 1940 Baltijos šalių aneksijos pasmerkimo ir jų suvereniteto pripažinimo. Į Sąjungos Tarybą buvo išrinkti 10 lietuvių deputatų, dar 32 išrinkti į Tautybių Tarybą. Kai kurie komunistų partijai ar jai pavaldžioms organizacijoms atstovaujantys deputatai savo pažiūromis buvo artimi Sąjūdžiui. Lietuvos delegatai užmezgė dalykinius ir draugiškus ryšius su kitų respublikų atstovais, Maskvos inteligentais. SSRS ir užsienio žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje buvo išsakyti Lietuvos siekiai. V. Landsbergis ir kiti Lietuvos deputatai gynė mažų delegacijų, kurioms turėjo būti užtikrintas minimalus pasisakymų kiekis, teises. Siekta susilpninti centrinės Maskvos valdžios įtaką respublikų delegacijų vidaus reikalams. Vienas svarbiausių buvo Molotovo–Ribbentropo pakto pasmerkimo klausimas, šio pakto politinis įvertinimas ir objektyvus pateikimas SSRS masinės informacijos priemonėse. Tuo klausimu pasisakė V. Landsbergis, E. Bičkauskas, A. M. Brazauskas ir kiti. Suvažiavime buvo sudaryta atitinkama komisija, kurią sudarė Baltijos šalių, Maskvos, Ukrainos, Moldavijos, Armėnijos atstovai. M. Gorbačiovo siūlymu komisijos vadovu tapo A. Jakovlevas. Šios komisijos išvadų pagrindu antrasis Liaudies deputatų suvažiavimas 1989 12 24 vienareikšmiškai pasmerkė šį nusikaltimą. Įvertinę Maskvoje vykstančias permainas bei nuotaikas, Lietuvos politikai galėjo ryžtingiau žengti nepriklausomybės paskelbimo link.
T. Ueno Electoral Reform and the 1st Congress of People’s Deputies of the USSR / Acta Slavica Iaponica vol. 8 Hokkaido 1990; B. Kiernan, J. Aistrup The 1989 Elections to the Congress of People’s Deputies in Moscow / Soviet Studies vol. 43 No. 6 Glasgow 1991.
1088