liaudies muzika

liáudies mùzika, ètninė mùzika, muziknis folklòras, liaudies meno šaka – liaudies kuriami ir atliekami vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna susijusi su liaudies choreografija, kai kada su teatru, tautosaka, kitomis liaudies meno šakomis.

Raida, paplitimas

Susiklostė ikiistoriniais laikais. Egzistuoja neužrašyta; dėl iš kartos į kartą perteikiamos tradicijos atsiranda įvairių variantų, vyksta kiekybinė ir kokybinė atranka. Liaudies muziką populiarino liaudies muzikantai – akynai, aoidai, ašikai, griotai, gusanai, menestreliai, skomorochai, špylmanai. Liaudies muzika kurta daugiausia valstiečių (miesto muzikinis folkloras yra vėlesnės kilmės); visada turi sąsajų su darbu, apeigomis arba kitomis žmogaus veiklos sritimis. Jos tematika, žanrai, meninės raiškos priemonės labai įvairūs, nes skirtingos liaudies muzikos funkcijos ir ją kūrusių tautų gyvenimo sąlygos (geografinės, politinės, ekonominės) bei papročiai.

Raiškos priemonės

Liaudies muzikoje susiklostė saviti dermių ir muzikos faktūros tipai, melodikos, temperacijos, ritmikos, harmonijos, muzikos formos ypatybės; sukurta daug muzikos instrumentų. Pagal faktūrą liaudies muzika būna monofoninė (monodinė, unisoninė, antifoninė), burdoninė, heterofoninė, homofoninė harmoninė ir polifoninė. Kiekvienos etninės grupės liaudies muzikai, vadinamajam muzikos dialektui, būdinga savitos meninės raiškos priemonės; artimų muzikos dialektų visuma sudaro etninę (šalies, tautos) muzikinę kultūrą. Pagal svarbiausių liaudies muzikos raiškos priemonių bendrumą liaudies muzika jungiama į dideles etnines muzikines bendrijas.

Pasaulio tautų liaudies muzikos bruožai

Australijos ir Okeanijos aborigenai išlaikė pirmykštei liaudies muzikai būdingą sinkretizmą ir archajiškumą. Jų muzikoje vyrauja vienbalsės dainos; melodijos siauro diapazono, rečitatyvinės, skanduojamojo pobūdžio. Naudojami nesudėtingi pučiamieji (Pano ir nosinės fleitos), mušamieji, kai kada ir styginiai instrumentai. Melodika ir ritmika siejasi su darbo proceso vaizdavimu ir gamtos garsų mėgdžiojimu.

Šiaurės, Rytų ir Vidurinės Azijos tautų (paleoazijiečių ir samojedų, tiurkų, tungusų ir mandžiūrų grupių tautų) liaudies muzikoje gausu pirmykštės muzikos reliktų (savitos apeigų dainos, šamanų užkeikimai). Dainavimo būdai panašūs į vaitojimą, spygavimą. Muzikos instrumentai (vyrauja idiofonai, membranofonai, aerofonai) naudojami dažniausiai per apeigas, jiems teikiama magiška galia.

Senąsias kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių, mongolų muzikines kultūras sieja gausiai ornamentuota (dažnai improvizacinė) melodika, anhemitonika ir vokalinės muzikos monofoniškumas. Paplitusi instrumentinė (rūmų ceremonialo, teatro spektaklių, buitinė) muzika.

Arabų ir indų liaudies muzika daugiausia vienbalsė, improvizacinio pobūdžio; pagal kanonizuotas taisykles plėtojami gausūs dermių, intonacijų ir ritmo dariniai sudaro sąlygas reikštis atlikėjų fantazijai, vis kitaip atlikti tą patį muzikos kūrinį. Būdinga atlikimo trukmės, tembrų, garso išgavimo būdų įvairovė, platus dainininkų balso diapazonas (iki 3 oktavų).

Afrikos tautų liaudies muzika sinkretinė, susijusi su apeigomis. Ritmika grindžiama skirtingais ritminiais dariniais (su improvizacijos elementais). Vokalinė muzika daugiausia vienbalsė; intonavimas artimas šnekamajai kalbai (daugelio Afrikos tautų šneka apima 3, 5 ar net 7 tonų diapazoną); dainavimui būdinga tembro įvairovė, falcetas, glissando, šūksniai. Gausu instrumentų (ypač mušamųjų).

Pietų ir Šiaurės Amerikos tautų liaudies muzika skiriasi sandara ir atlikimo būdu. Indėnų liaudies muzika sinkretinė, daugiausia apeiginė, grindžiama anhemitonika; kai kurių etninių grupių (araukanų, inkų, majų) muzika vienbalsė vokalinė, tik actekų daugiabalsė, visada atliekama su muzikos instrumentų pritarimu. Indėnų muzikai susiliejus su Europos (ispanų, portugalų, anglų, prancūzų) ir Afrikos (juodaodžių) tautų muzika, susiklostė įvairūs kreolų ir Amerikos juodaodžių muzikos žanrai, formos, stiliai.

Europos tautų liaudies muzikai būdinga diatoninis pagrindas, sandaros ir atlikimo tradicijų pastovumas, harmoninis mąstymas, repriziškumas; gausu įvairios faktūros vokalinės ir instrumentinės muzikos rūšių, paplitęs dainos žanras.

Liaudies muzika (ir jos elementai) naudojama kompozitorių profesionalų kūryboje. Liaudies muziką fiksuoja, tiria etnomuzikologija. Apie lietuvių etninę muziką lietuvių liaudies muzika.

L: R. Apanavičius Etninė muzika: Teorijos klausimai Kaunas 2001; B. Nettl Music in Primitive Culture Cambridge– Massachusetts 1956; C. Sachs Die Musik der Alten Welt in Ost und West Berlin 1968; B. Bartok Začem i kak sobirat′ narodnuju muzyku Moskva 1969; A. Czekanowska Etnografia muzyczna Warszawa 1971; A. Lomax Folk Song Style and Culture Washington 1971; Muzyka narodov Azii i Afriki Moskva ²1973.

1352