liáudies teãtras, sinkretinė liaudies kūryba, glaudžiai susijusi su žodine. Persikūnijimo elementų būta seniausiuose medžioklės ir žemdirbystės švenčių žaidimuose, būdavo teatralizuojamos kalendorinės ir šeimyninės apeigos. Liaudies teatro vaidinimai dažniausiai rengti kalvų šlaituose, aikštėse, kiemuose, kai kada daržinėse arba smuklėse. Dažnai ir žiūrovai būdavo įtraukiami į vaidinimą, tapdavo atlikėjais. Naudotos kaukės, lėlės, butaforija, muzika (aktoriai dainuodavo, šokdavo, grodavo), į vaidinimą būdavo įterpiami pantomimos ir cirko numeriai. Azijoje nuo seno rengti pantomimos vaidinimai su šokiais. Vėliau iš jų susiklostė tradiciniai teatrai: Indijoje – lyla, jakšagana, kathakalis, Indonezijoje – šešėlių teatro ir lėlių teatro vaidinimai, Šri Lankoje – kolamas. Europoje teatro elementų yra liaudies apeigose, pramogose, jų buvo pagoniškajame kulte ir mitologijoje. Iš kai kurių apeigų ceremonialo vėliau susiklostė dramos žanrai (senovės Graikijoje iš Dionisijų susiklostė antikinė tragedija ir komedija). Iš pradžių improvizuodami vaidindavo patys švenčių ir apeigų dalyviai, vėliau atsirado aktorių – mimų (senovės Graikijoje), žonglierių, špylmanų (Vakarų Europoje). Viduriniais amžiais buvo populiarūs šventiniai liaudies vaidinimai ir eitynės; vaidinta misterijos, mirakliai, farsai. Karnavalinės eisenos ir liaudies farsai lėmė commedia dell’arte atsiradimą.
Lietuvoje liaudies teatro pradmenų yra lietuvių liaudies papročiuose, tautosakoje, pagonių apeigose. Liaudies teatro tradicijos plėtotos ir miestų aikščių vaidinimuose.