Liáudies vyriausýbė, Lietuvõs liáudies vyriausýbė, marionetinė aukščiausios vykdomosios valdžios institucija SSRS okupuotoje Lietuvoje. Veikė 1940 06 17–08 25.
Iš SSRS ambasados ir Lietuvos komunistų partijos parinktų Lietuvoje žinomų visuomenės ir kultūros veikėjų – E. Galvanausko, M. L. Kogano, V. Krėvės, M. Mickio, P. Pakarklio, J. Paleckio, A. Venclovos, V. Vitkausko – sudaryta vyriausybe (ją 06 17 patvirtino laikinai prezidento pareigas ėjęs A. Merkys) SSRS vadovybė siekė užmaskuoti okupaciją, nuraminti ir apgauti Lietuvos bei pasaulio visuomenę, įteisinti krašto aneksiją. Vyriausybės branduolį sudarė prieš Lietuvos Respublikos autoritarinį valdymą nusiteikę radikalių kairiųjų pažiūrų inteligentai (tarp jų Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos nariai J. Paleckis, V. Krėvė, P. Pakarklis ir A. Venclova, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos jaunosios kartos veikėjas M. Gedvilas ir kiti), iki okupacijos kelerius metus artimai bendravę su SSRS atstovybe (joje dirbusiais žvalgybininkais), palaikę ryšius su nelegalia ir antivalstybine Lietuvos komunistų partija arba skleidę kultūrinį bolševizmą.
vadinamoji Liaudies vyriausybė: iš kairės – M. Mickis, V. Krėvė (Mickevičius), A. Venclova, J. Paleckis, P. Pakarklis, E. Galvanauskas, L. Koganas, V. Vitkauskas
Net formaliai Liaudies vyriausybė buvo sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos konstituciją: patvirtinęs V. Dekanozovo statytinio J. Paleckio vyriausybę (pagal Konstituciją ministrui pirmininkui A. Merkiui perėmus prezidento pareigas, ministru pirmininku turėjo tapti buvusio ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas), A. Merkys atsistatydino, Lietuvos Respublikos prezidento ir kartu ministro pirmininko pareigas pradėjo eiti J. Paleckis, ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro – V. Krėvė; jau kitą dieną, 06 18, J. Paleckis ministro pirmininko pareigas perdavė savo pavaduotojui V. Krėvei ir liko formaliu ministru pirmininku.
1940 06 19 pasakytoje kalboje (iš anksto suderintoje su SSRS emisaru V. Dekanozovu ir Lietuvos komunistų partijos vadovybe) J. Paleckis tikino, kad bus išlaikyta Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, suverenitetas, demokratinės teisės ir laisvės, vykdoma savarankiška politika, su SSRS palaikomi glaudūs draugiški santykiai. Liaudies vyriausybe, ypač ministru V. Krėve, Lietuvos žmonės pasitikėjo. 06 19–20 Vyriausybės teisėtumą pripažino Lietuvos Respublikos seimo prezidiumas, pagrindinės organizacijos ir partijos, 06 21 V. Krėvę aplankę užsienio valstybių ambasadoriai. V. Krėvė ir kiti Vyriausybės nariai, tvirtindami, kad Lietuva nėra SSRS okupuota, valdžia sudaryta teisėtai, klaidino Lietuvos visuomenę ir užsienio valstybes, neatskleidė tikrosios padėties šalyje ir tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos aneksijos.
Iš tikrųjų Liaudies vyriausybė uoliai vykdė Maskvos direktyvas ir griovė Lietuvos valstybingumą: amnestavo politinius kalinius (dauguma jų buvo nubausti už komunistinę antivalstybinę veiklą), nemažai jais apsimetusių kriminalinių kalinių, Lietuvos komunistų partijos vadovą A. Sniečkų paskyrė Valstybės saugumo departamento direktoriumi, legalizavo Lietuvos komunistų partiją, uždarė visas kitas partijas ir visuomenines organizacijas, uždraudė daugumą nekomunistinių laikraščių ir žurnalų, nutraukė konkordatą su Vatikanu, nutarė SSRS valstybiniam bankui perduoti užsienio bankuose laikomas Lietuvos Respublikos aukso atsargas. Vyriausybė jau 1940 birželio pabaigoje–liepos pradžioje visas Lietuvos Respublikos valdymo sritis (valstybinės valdžios institucijas, kariuomenę, policiją, teismus ir kita) ėmė pertvarkyti pagal SSRS modelį, atleido daugelį pareigūnų ir valdininkų. Į aukštus postus buvo skiriami Lietuvos komunistų partijos iškelti, komunistinių arba kairiųjų pažiūrų, prosovietiškai nusiteikę, dažniausiai mažaraščiai, asmenys. Liepos pradžioje Vyriausybėje daugumą jau sudarė komunistai.
1940 07 05 Liaudies vyriausybė priėmė vadinamojo Liaudies seimo rinkimų įstatymą. Iki rinkimų (1940 07 14–15) Vyriausybės nariai savo pareiškimuose, o užsienio reikalų ministras V. Krėvė Lietuvos pasiuntinius užsienyje ir užsienio valstybių pasiuntinius Lietuvoje tikino, kad rinkimai būsią demokratiniai, neigė gandus apie Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Vyriausybės ministrų buvo išrinkta į Liaudies seimą, keletas jų kaip delegacijos nariai vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į SSRS. Šiai 1940 08 03 aneksavus Lietuvą, valdžią galutinai perėmė Lietuvos komunistų partija, Vyriausybė sprendė tik antraeilius klausimus. Įvykdžiusi SSRS vadovybės uždavinį – sudaryti savanoriško stojimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo regimybę – 1940 08 25 Liaudies vyriausybė buvo pertvarkyta į Liaudies komisarų tarybą.
884