liáudinio kapitalzmo teòrija, ekonominė teorija, propaguojanti kapitalizmo transformacijos idėjas. Teigia, kad kapitalizme akciniam kapitalui plintant tarp visų pajamas gaunančių gyventojų sluoksnių vyksta kapitalo demokratizacija ir pajamų revoliucija, kuri veda į visuotinės gerovės valstybę (visuotinės gerovės valstybės teorija), besiremiančią interesų harmonija (interesų harmonijos teorija). Liaudinio kapitalizmo teorija skatina didinti gyventojų santaupas, nes ekonominiai rezultatai gali labai pagerėti padidėjus žmonių, aktyviai dalyvaujančių ekonominėje veikloje ir valdančių aktyvus, skaičiui. Tradiciškai manoma, kad uždaroje ekonomikoje vidinių santaupų lygį lemia investuoto kapitalo pelnas, kuris kartu gali padidinti akcinio kapitalo dydį įsigyjant akcijas.
Liaudinio kapitalizmo teorija atsirado 20 a. 5 dešimtmetyje, paplito 6 dešimtmetyje. Pradininkai – Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas M. Nadleris (1895–1965; veikalas Liaudinis kapitalizmas / People’s Capitalism 1956), italų ekonomistas M. W. Salvadori (1908–92; veikalas Laisvės ekonomika: Amerikos kapitalizmas šiandien / The Economics of Freedom: American Capitalism Today 1959) ir vokiečių ekonomistas, valstybės veikėjas L. Erhardas (veikalas Gerovė visiems / Wohlstand für alle 1957). 7 dešimtmetyje liaudinio kapitalizmo teorija buvo papildyta kolektyvinio kapitalizmo koncepcija. Jos pradininkas Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas G. C. Meansas veikale Korporacinė revoliucija Amerikoje (The Corporate Revolution in America 1962) teigė, kad šiuolaikinio kapitalizmo skiriamieji bruožai yra gamybos sutelkimas didelėse akcinėse bendrovėse, padidėjęs darbo kolektyviškumas bei kapitalo nuosavybės atskyrimas nuo kapitalo funkcijos ir kad visi šie požymiai rodo kapitalo demokratizaciją. Ši koncepcija toliau buvo plėtojama prancūzų sociologo R. C. F. Arono, Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomisto J. K. Galbraitho, kitų mokslininkų darbuose ir išsiplėtojo į industrinės visuomenės koncepciją. Anot šios koncepcijos, visuomenė evoliucionuoja veikiama mokslo ir technikos pažangos, kuri keičia ekonomikos pobūdį ir struktūrą, interesų harmoniją, kelia gyventojų gerovę. J. K. Galbraithas veikaluose Naujoji industrinė valstybė (The New Industrial State 1967), Ekonomikos teorija ir visuomeniniai tikslai (Economics and the Public Purpose 1973) išskyrė tokius visuomenės bruožus: vyrauja industrinės sistemos, pagrindinis institutas yra korporacija, valstybės vaidmuo aktyvus, būdinga planavimas, didelių korporacijų susiliejimas su valstybe, reformų programų įgyvendinimas rinkimų kampanijomis. 20 a. pabaigoje susiformavo liaudinio kapitalizmo teorijos įvairių koncepcijų atmainų, pvz., elektroninės visuomenės, trečiosios bangos civilizacijos, technotroninės eros, informacinės visuomenės ir kitos.
1036