liáudis, socialinė žmonių bendrija, apimanti daugiausia materialinių, iš dalies ir dvasinių gėrybių kūrėjus.
Atsirado viduramžių luominėje visuomenėje – tada liaudimi vadinta neprivilegijuotų mokestinių luomų, priešpriešinamų privilegijuotiesiems, narių visuma. Liaudies nariai buvo laikomi ne tiek garbingais, žemesniais, mažiau teisių turinčiais.
Požiūris keitėsi romantizmo laikotarpiu, kai žemesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenseną, kultūrą ir papročius imta aukštinti kaip civilizacijos nesugadintus. Tautų, kurios ilgainiui iš dalies ar visiškai prarado aukštuosius visuomenės sluoksnius (pavyzdžiui, ir lietuvių), liaudis iš esmės ėmė sutapti su tauta.
Dažnai liaudies sąvoka vartojama nesuvokiančiai savo nacionalinių, socialinių ar kitų interesų gyventojų daugumai pavadinti; teigiama, kad 19 amžiaus antroje pusėje–20 amžiaus pradžioje lietuviai ir kai kurios kitos tautos išsiugdė nacionalinę inteligentiją, jos padedamos suformulavo savo nacionalinius siekius, ėmė kovoti, kad juos įgyvendintų, ir iš liaudies virto tauta.
19–20 amžiuje liaudies terminą išpopuliarino marksistinės, socialistinės ir ypač komunistinės partijos, vadinamąją darbo liaudį ėmusios priešpriešinti išnaudotojams, tai yra gamybos priemonių savininkams. Pagal marksizmo‑leninizmo teoriją, liaudis buvo suvokiama kaip svarbiausia istorijos kūrėja ir jos realusis subjektas. Liaudies sąvoka buvo siejama su visuomenės ekonomine formacija, todėl jos realus turinys kito ir priklausė nuo istorinio laikotarpio, šalies istorinės raidos etapo. Liaudis galėjo apimti tik materialinių gėrybių kūrėjus arba gyventojų daugumą, priešišką vadinamiesiems išnaudotojams; plačiausia prasme liaudimi vadinti visi visuomenės sluoksniai, kuriantys materialines ir dvasines gėrybes bei lemiantys tos visuomenės pažangą (kartais liaudis apėmė ir nacionalinę buržuaziją). Bandymas įgyvendinti komunizmo teoriją atvedė prie komunistinių totalitarinių režimų, komunistinės nomenklatūros susidarymo ir masinių represijų. Sovietų Sąjungoje, daugiausia stalinizmo laikotarpiu, visi su komunistine valdžia kovojantys (dažniausiai tuo tik kaltinti), kartais ir jai viešai nepritariantys ar tiesiog neparankūs buvo vadinami liaudies priešais ir represuojami.
2271