Libãno architektūrà
Tradicinė architektūra
Tradiciniai gyvenamieji namai – dažniausiai 2 aukštų, stačiakampio plano, kartais su vidiniu kiemu, dengti dvišlaičiu čerpiniu arba plokščiuoju stogu. Antras aukštas su pleištinių arba pusapskričių arkų langais, arkine galerija, į kurią veda išoriniai laiptai, pirmas aukštas dažniausiai naudotas ūkinėms reikmėms.
Iki 11 amžiaus
Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Libano architektūrai įtakos turėjo Viduržemio jūros regiono šalys, daugiausia Egiptas (pagal vietinę tradiciją interpretuoti egiptietiškų kolonų kapiteliai, lotoso ornamentų motyvai, sfinkso figūros). Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų reiškėsi Asirijos, Babilonijos, vėliau Persijos valstybių, 2 a. pr. Kr.–4 a. po Kr. – graikų ir romėnų kultūros įtaka.
Iš romėnų laikotarpio (nuo 1 a. pr. Kr. antros pusės) Tyre, Sidone (statiniai su portikais), Bible (teatras), Beirute (forumas su kolonada), Niche, Amiune, Bzize (šventyklos), Baalbeke (Jupiterio, Veneros, Bakcho šventyklų komplekso griuvėsiai, 1–3 a.; Baalbekas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984) išliko liekanų statinių, kurių architektūroje susipynusi antikinė ir rytietiškoji tradicija; pastatai puošti mozaikomis.
Omejadų pilies liekanos (prie Andžaro, 8 a.)
Iš Bizantijos valdymo laikotarpio (4–6 a.) išliko krikščioniškųjų pastatų (cerkvių, vienuolynų, katakombų) liekanų, daugelis jų t. p. puošta mozaikomis. 7 a. Libaną užkariavus arabams ir įsigalėjus islamui pradėta statyti mečetes, minaretus, medreses, įrengta turgaviečių, karavansarajų, vadinamųjų rabatų – įtvirtintų stovyklų prie valstybės sienos, feodalų pilių, kitų statinių. Išliko Omejadų pilies prie Andžaro (Andžaras – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984), Didžiosios mečetės Baalbeke (abi 7–8 a.), Akkaro pilies (11 a. pradžia) liekanų.
11–19 amžius
11 a. pabaigoje–12 a. pradžioje šalyje įsigalėjus kryžininkams pastatyta įtvirtintų statinių ir krikščioniškųjų sakralinių pastatų: pilys ir įtvirtinimai Bible (Biblas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984), Tripolyje, Sidone, pilis Beaufort prie Tyro (1139; Tyras – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984) ir Tibnine (12 a. pabaiga, 17 a. rekonstruota), į pietus nuo Tripolio – vienuolynas Belmont (12–15 amžius).
Libaną valdant mameliukams kai kurios krikščioniškos bažnyčios perstatytos į mečetes (Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Beirute, dabar al Omaro mečetė, 12 a., 1291 perstatyta, Didžioji mečetė Tripolyje, 1294). Statytos ir naujos nedidelės paprastų formų kupolinės mečetės, jų portalai ir langų aprėminimas dažnai puošti Libanui ir Sirijai būdingu juodos ir baltos spalvos akmenų linijiniu ornamentu. Interjerai puošti stalaktitais, medžio raižyba, marmuro inkrustacijomis, ornamentinėmis mozaikų panò, užrašais. Statyti įtvirtinti statiniai su masyviomis netašytų didelių akmenų sienomis (Tripolyje perstatyta Saint Giles’io pilis ir Liūto bokštas, 13 amžius).
Libanui tapus Osmanų imperijos dalimi krikščionių bažnyčios ir vienuolynai pradėti puošti mozaikomis, ikonomis, bizantiškojo stiliaus religinės tematikos sienų tapyba (bažnyčia Mar-Abda Bikfajoje, 1587). Musulmoniškosios kultūros 16–18 a. statiniai spalvingesni, puošnesni nei ankstesnieji, naudota daug įvairaus aukščio ir skersmens kupolų. Aukšti grakštūs minaretai statyti iš skirtingų spalvų akmenų, pastatų interjeruose naudoti spalvoti vitražai, gausi ornamentinė raižyba, kita. 19–20 a. architektūros puošyboje gausu detalių, naudotos ryškios spalvos ir jų deriniai, įvairūs dekoravimo būdai (emyro Bašyro II rūmai Beit ad Dine, 19 amžius).
20 amžius
1920 Libanui tapus Prancūzijos mandatine teritorija jo architektūrai didelę įtaką darė prancūzų architektūra. Didžiosios statybos vyko Beiruto (Šv. Jurgio viešbutis, 1929, architektas A. Tabetas, sugriautas) ir Tripolio centriniuose rajonuose, t. p. kurortiniuose miesteliuose. 3 dešimtmetyje projektavo libaniečiai architektai A. Tabetas (1907–64), Ž. Abušaras (g. 1913), F. Tradas ir kiti. Paskelbus nepriklausomybę (1943) Beirute, Saidoje, Baabdoje ir kitur statyta komercinės paskirties pastatai, viešbučiai, daugiabučiai gyvenamieji namai, kino teatrai, gydymo įstaigos ir kita. Architektūroje įsivyravo dvi kryptys: viena – vietinės statybos tradicijos – naudoti stambūs kvadrai, arkos pavidalo angos (viešbučiai Tanios Saidoje, Ambasadorius Bchamdune, t. p. gyvenamieji namai), kita kryptis rėmėsi tuometinių Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų architektūros principų taikymu Libano klimatui ir gamtinėms sąlygoms. Plačiai naudoti balkonai, lodžijos, juostiniai langai su žaliuzėmis, daugiaaukščiai pastatai statyti iš gelžbetonio. Apdailai naudota marmuras, spalvotoji keramika ir stiklas, balkonai dažyti įvairiomis spalvomis. Rekonstruoti miestai, juose statyti nauji rajonai, Beirute, Tripolyje tiestos naujos gatvės.
Vienas žymiausių 20 a. pabaigos–21 a. pradžios architektų – P. El Khoury (bankas Banque du Liban et d’Outre-Mer Beirute, 1993, 1998 išplėstas). Kiti žymesni Libano architektai: A. Edde (g. 1923), Ž. Abušaras, A. Salamas (g. 1924), F. Tradas, B. Ch. Makdisi, Ž. F. Karamas, jie projektuoja ne tik Libane, bet ir kitose šalyse (Sirijoje, Kuveite, Saudo Arabijoje). 8–10 dešimtmetyje Tripolis, Sidonas ir Beirutas smarkiai apgriauti.
Pasaulio paveldo vertybės
Baalbekas (nuo 1984), Andžaras (nuo 1984), Biblas (nuo 1984), Tyras (nuo 1984), Kadišos šventojo slėnio sakraliniai pastatai (nuo 1998).
2271
Libano kultūra