Libãno falánga (arabų kalba al-Kata’ib), Libano politinė partija.
Apie 100 000 narių (2001). Pirmininkas Sami Žmajelis (nuo 2015).
Ideologija
Ideologija – krikščioniškoji demokratija, socialkonservatyvizmas, nacionalizmas. Tikslas – ginti krikščionių, pirmiausia maronitų, interesus ir stiprinti jų įtaką. Libano falangos nariai laiko save finikiečių (viena seniausių Libano tautų) palikuonimis. Nepritaria palestiniečių buvimui Libane kaip keliančiam grėsmę krašto nacionalinei ir religinei sudėčiai, t. p. arabų šalių sąjungai.
Veikla
Įkurta 1936 P. Žmajelio ir kitų iniciatyva pagal Europos fašistinių partijų modelį (perėmė jų organizacinę struktūrą); kovojo dėl šalies nepriklausomybės. Per Libano pilietinį karą (1975–90) tapo svarbiausia krikščionių karinė jėga; vadovavo krikščioniškų partijų susivienijimui Libano frontas. 1982 06 Izraeliui okupavus Pietų Libaną, Baširas Žmajelis (1947–1982; P. Žmajelio sūnus), jo remiamas, 1982 08 buvo išrinktas Libano prezidentu. 1982 09 jį nužudžius, prezidentu tapo jo brolis A. Žmajelis. 1982 09 naktį iš 16 į 17 Libano falangos daliniai (Izraelio kariuomenei leidus), ieškodami teroristų, įsiveržė į Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklas ir išžudė nuo 700 iki 3500 žmonių, daugiausia palestiniečių (Sabros ir Šatilos žudynės).
9 dešimtmečio antroje pusėje dėl vidaus nesutarimų ir Sirijos veiksmų Libano falanga pradėjo silpnėti; suskilo į keletą frakcijų. 2006 11, manoma, Sirijos agentų, nužudytas vienas įtakingiausių Libano falangos veikėjų pramonės ministras Pjeras Aminas Žmajelis (1972–2006; A. Žmajelio sūnus). Per Sirijos pilietinį karą politiškai remia ginkluotą opoziciją B. al Assado režimui. Po 2018 parlamento rinkimų Libano falangai atstovavo 3 deputatai; po 2020 08 04 sprogimų Beiruto uoste, protestuodami prieš vyriausybės neveiklumą, jie atsistatydino.