Libano gamtinis žemėlapis
Libãno gamtà
Krantai
Viduržemio jūros krantas (jo linijos ilgis 225 km) į šiaurę nuo Beiruto – aukštas ir status, į pietus – plokščias ir smėlėtas.
Reljefas
Šalies vakaruose yra Libano kalnai (Libano aukščiausia viršūnė – Kurnat as‑Sauda, 3088 m), rytuose – Antilibano kalnų dalis (didžiausias aukštis 2814 m, Hermono kalnas), tarp jų – gilus Bekaa tarpukalnių slėnis (8–14 m pločio grabenas – Rytų Afrikos lūžių zonos dalis). Kalnai daugiausia susidarę iš klinties ir smiltainio. Pajūriu tęsiasi siauras 5–20 km pločio lygumos ruožas. Karstinės reljefo formos ir urvai (daugiausia Libano kalnuose).
Klimatas
Klimatas subtropinis mediteraninis. Viduržemio jūros pakrantėje sausio vidutinė temperatūra 11–17 °C, rugpjūčio (karščiausias mėnuo) – 23–32 °C. Kalnuose vertikalusis zoniškumas. Libano kalnuose per metus iškrinta daugiau kaip 1250 mm, pajūryje – 700–900 mm, Bekaa tarpukalnių slėnyje – 585 mm kritulių. Daugiausia kritulių iškrinta gruodį–vasarį.
Vidaus vandenys
Upės priklauso Viduržemio jūros baseinui, daugelis vasarą išdžiūsta. Bekaa slėniu teka Libano svarbiausios upės – al Asi (teka į šiaurę) ir al Litani (į pietus). Daugumos upių vanduo naudojamas drėkinimui.
Dirvožemiai
Dirvožemiai daugiausia kalciažemiai, upių slėniuose – verstžemiai.
Augalija
Miškai užima apie 3,5 % Libano teritorijos. Libano kalnų vakariniuose šlaituose auga krūmynai, vietomis pušynai ir kiparisai, didesnių kedrų miškų išlikę tik aukštikalnėse. Bekaa slėnyje – kserofitinė augalija (dygūs krūmai, stepės).
Gyvūnija
Iš žinduolių veisiasi šakalai, hienos, gazelės, ežiai, kirstukai, šikšnosparniai, iš graužikų – pelės, voverės, iš paukščių – strazdai, lakštingalos, kurapkos, karveliai, grifai. Gausu roplių (driežų, gyvačių, vėžlių) ir varliagyvių (salamandrų).
Aplinkos apsauga
Libano natūrali gamta labai pakitusi dėl intensyvaus miškų kirtimo ir dirvožemio erozijos. Libano kedrų rezervatas (Libano šiaurėje). 4 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės (plotas 1075 ha).