Libãno istòrija
Ikiislaminis laikotarpis
Žmonės dabartinio Libano teritorijoje, kuri yra vadinamojo Derlingojo pusmėnulio dalis, apsigyveno dar paleolito laikais – tą įrodo Ksal Akilo ir kitų vietovių archeologiniai tyrimai.
Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje šioje teritorijoje susiformavo kanaaniečių‑finikiečių kultūra, kurią galima sieti su valstybingumo Libano teritorijoje pradžia (Finikija). Vėliau dabartinį Libaną valdė Akadas, Egiptas, Hetitų karalystė, Asirija, Babilonija. Tuo metu Viduržemio jūros pakrantėje susikūrė ir klestėjo tokie kultūros ir tarptautinės prekybos miestai kaip Biblas, Sidonas (dabar Saida), Tyras (dabar Suras). 6 a. pr. Kr. viduryje Libano teritorija buvo užkariauta persų Achaimenidų imperijos, o 4 a. pr. Kr. iš jų perimta Aleksandro Makedoniečio ir tapo Seleukidų valstybės dalimi. 3 a. pr. Kr. pradžioje šimtmečiui Libano kontrolę perėmė Egipto Ptolemajai, bet 2 a. pr. Kr. pradžioje jį vėl susigrąžino Seleukidai. 64 pr. Kr. Libanas tapo Romos imperijos Sirijos provincijos dalimi.
Obeliskų šventyklos (apie 1600 pr. Kr.) Bible griuvėsiai
Bakcho šventyklos liekanos Baalbeke
Į pietus nuo Libano – Palestinoje – 1 a. užgimusi nauja religija – krikščionybė pradėjo plisti ir Libane, kuriame savo apaštališkąją misiją vykdė ir Sirijoje gyvenęs apaštalas Paulius. 4–5 a. Libane ir kaimyninėje Sirijoje kūrėsi ankstyvosios vienuolijos, veikė pavieniai vienuoliai ir eremitai. Vienas jų, Sirijoje gyvenęs šv. Maronas, davė pradžią vienai iš krikščionybės atšakų – maronizmui (maronitai), kuris vėliau ypač išplito Libane. Krikščionių teologiniai tarpusavio nesutarimai nulėmė Bažnyčios skilimus į įvairias Vakarų ir Rytų krikščionybės atšakas. Libanui tapus (395) Bizantijos dalimi čia įsivyravo Rytų krikščionybės atmainos, ypač sirų maronitų Antiochijos Bažnyčia (tiesa, vėliau ji sudarė sąjungą su Romos Katalikų Bažnyčia ir pripažino Romos katalikų popiežių savo vadovu, Antiochijos Maronitų Patriarchatas), t. p. Antiochijos Rytų Stačiatikių Bažnyčia, Sirų Stačiatikių Bažnyčia, Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia ir kita.
Musulmonų imperijų laikotarpis
Bizantija Libano (ir viso Artimųjų Rytų regiono) kontrolę 636 perleido besiplečiančiam arabų Kalifatui. Damaskas iš pradžių tapo gubernijos sostine, o pirma musulmoniška arabų dinastija – Omejadai, kurie valdė Kalifatą 661–749, pasirinko jį savo sostine, taip paversdami Siriją bei kaimyninį Libaną ne tik Kalifato politinės galios, bet ir kultūros bei komercijos centru. Tačiau visą pirmąjį Kalifato gyvavimo šimtmetį (ir Omejadų dinastijos valdymo laikotarpį) Libano gyventojų daugumą sudarė krikščionys, kurie, be kita ko, dirbo ir Kalifato administracinėse institucijose, kuriose dėl savo aukšto išsilavinimo dažnai eidavo atsakingas pareigas. Nors būta sporadiškų valdžios siekių atversti vietos gyventojus į islamą, apskritai Omejadai laikėsi nominalios tolerancijos kitatikiams. Vis dėlto Kalifato gyventojai nemusulmonai formaliai buvo traktuojami kaip antrarūšiai, todėl, dažniausia ekonominiais ir karjeros sumetimais, dalis vietinių gyventojų apsispręsdavo atsiversti į islamą. Atsivertėliai ilgainiui arabizuodavosi tiek kalbos, tiek gyvensenos atžvilgiu.
Omejadus Kalifato valdžioje 749 pakeitę Abasidai sostinę 762 perkėlė į naujai pastatytą Bagdado miestą Irake, taip sumenkindami Artimųjų Rytų (Sirijos ir Libano) statusą. Vis dėlto Libano miestai išliko kultūros (tiek krikščioniškos, tiek įsitvirtinančios musulmoniškos) centrai. Abasidų valdymo laikotarpiu paspartėjus islamizacijai ir arabizacijai anksčiau dominavusias graikų ir aramėjų kalbas pradėjo išstumti oficiali Kalifato kalba – arabų.
9–10 a. Libaną, kaip ir dalį kaimyninės Sirijos, valdė nuo centrinės Bagdado valdžios pusiau nepriklausomos feodalinės dinastijos – Egipto Tulunidai ir Ichšididai. 10 a. pabaigoje Libaną užkariavo Fatimidai. Fatimidams valdant susiformavo ir Artimuosiuose Rytuose (ypač Libane ir Sirijoje) išplito nuo valstybinės Fatimidų konfesijos – izmailizmo (izmailitai) – atskilęs savarankiškas tikėjimas – drūzizmas (drūzai), kuris išplito Libane ir Sirijoje.
11 a. pabaigoje Libanas buvo nukariautas Seldžiukidų, kurių valdžiai netrukus metė iššūkį iš Vakarų Europos atvykę kryžininkai. Kryžininkams 11–12 a. pavyko įkurti kelias savo valdomas valstybėles Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje. Viena jų, Jeruzalės karalystė (gyvavo 1099–1291), apėmė pietinę šiandieninio Libano dalį, o kita – Tripolio grafystė (gyvavo 1102–1289) – apėmė šiaurinę dalį. Dar valdant kryžininkams 13 a. antroje pusėje Libanui buvo iškilusi mongolų, kurie jau buvo nusiaubę kaimyninę Siriją, grėsmė. Mongolams Sirijoje 13–14 a. sėkmingai pasipriešino Egipto Mameliukai, pavertę Siriją savo provincija. 1289 m. Mameliukai prie savo valstybės prijungė Tripolio grafystę, o 1291 galutinai sunaikino ir Jeruzalės karalystę. Žlugus kryžininkų valstybėms visuose Artimuosiuose Rytuose drastiškai sumažėjo krikščionių, nors Libane jų nuošimtis vis dar išliko gana aukštas.
kryžininkų pilies (12 a.) Bible liekanos
15 a. pabaigoje į Mameliukų kontroliuojamus Artimuosius Rytus iš šiaurės pradėjo veržtis Osmanai, kurių klestėjimo apogėjų patirianti imperija 1516 galiausiai perėmė Sirijos ir Libano kontrolę iš nugalėtų Mameliukų. Keturiems šimtmečiams Libane įsivyravo sąlyginė taika. Kaip ir kitose imperijos valdose, Libane Osmanai įdiegė millet sistemą, kurioje atskiros etnokonfesinės bendruomenės turėjo gana plačią autonomiją bendruomenės vidaus ir atskirų jos narių gyvenimo ir tarpusavio santykių klausimais. Ši sistema leido Libano nemusulmoniškoms etnokonfesinėms bendruomenėms išsaugoti savastį ir kultūrinę tapatybę bei nesiasimiliuoti į platesnę – musulmonų dominuojamą – visuomenę. Be to, Osmanai vietinėms kilmingoms šeimoms (Maanams ir Šihabams) 16–19 a. buvo suteikę teisę pusiau autonomiškai Osmanų vardu valdyti Libaną. 19 a. antroje pusėje Libane paaštrėjo įtampos tarp etnokonfesinių grupių, kurios virto ginkluotais susirėmimais, vienas jų (1860) net vadinamas pilietiniu karu. Po jo į Libaną buvo pasiųstos tarptautinės (Prancūzijos) taikdarių pajėgos, o krašto teritorija de facto padalyta tarp dominuojančių etnokonfesinių grupių: maronitų, drūzų ir musulmonų.
Administracinės, ekonominės ir politinės 19 a. antros pusės–20 a. pradžios reformos Osmanų imperijoje palietė ir Libaną: Tanzimato (1839–76) ir vėlesnėmis konstitucinėmis reformomis buvo siekiama modernizuoti valstybę ir visuomenę: valstybės gyventojų statusas iš sultono pavaldinių perkvalifikuotas į piliečių, visiems piliečiams, natsižvelgiant į jų etnokonfesinę kilmę, formaliai suteiktos lygios teisės, piliečiams atstovauti įkurtas parlamentas, įsteigta įvairių ministerijų ir kitų valstybinių institucijų (centrinis bankas, aukštosios mokyklos ir kita). Osmanų imperija į Pirmąjį pasaulinį karą įsitraukė Centrinių valstybių pusėje. Prieš šią sąjungą kovojančio Antantės bloko narės Prancūzija ir Jungtinė Karalystė dar 1916 suplanavo (Sykeso ir Picot susitarimas) pokarinį Osmanų imperijos padalijimą. Pagal jį, Libano valdymas turėjo atitekti Prancūzijai – Viduržemio jūros pakrantės juostą Prancūzija turėjo valdyti tiesiogiai, o žemyninę Siriją paversti Prancūzijos įtakos zona. 1918 rudenį, besibaigiant karui, jungtinės arabų ir britų pajėgos užėmė Siriją bei Libaną ir pabaigė šio regiono turkų Osmanų de facto ir de jure valdymą.
Kolonijinis epizodas
Tiesioginė kolonijinė Libano patirtis, palyginti su kitais Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų kraštais, buvo gana trumpa ir apėmė tik kelių dešimtmečių laikotarpį 20 a. pirmoje pusėje, kai po Pirmojo pasaulinio karo Sirija (Libanas buvo laikomas jos dalimi) buvo tapusi Prancūzijos protektoratu.
Pasaulinio karo pabaigoje Sirijos teritoriją, įskaitant Libaną, užėmė Antantės pajėgos, o nuo 1920 Libanas, kaip ir visa Sirija, buvo de facto kontroliuojamas Prancūzijos, kuri legitimizavo savo kaip kontroliuojančios galios statusą 1923, kai Tautų Sąjunga formaliai patikėjo Prancūzijai mandato teise valdyti Siriją ir Libaną. Mandato laikais Libanas prancūzų valdžios buvo ne tik paverstas atskiru nuo Sirijos administraciniu vienetu, bet jo teritorijametgi buvo išplėsta Sirijos teritorijos sąskaita. Naujasis Libanas nebebuvo krikščionių daugumos kraštas (jie tebesudarė apie pusę gyventojų), nes prijungtose teritorijose vyravo musulmonai ir drūzai. Vis dėlto, pagal naująją konstituciją (1926), krikščionys iš esmės išlaikė dominuojančią padėtį besikuriančios valstybės politikoje – prezidentu galėjo tapti tik krikščionis, krikščionių ir nekrikščionių atstovavimas parlamente paskirstytas santykiu 6:5 krikščionių naudai.
Prancūzijos kariuomenės Sirijoje ir Libane vyriausiasis vadas Maximeʼas Weygandʼas (viduryje) Beirute (1923 05)
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Libaną, kaip ir Siriją, formaliai valdė Prancūzijos Vichy režimo vyriausybė, bet jau 1941 viduryje šią teritoriją užėmė jungtinės prancūzų pasipriešinimo (Laisvoji Prancūzija) ir britų pajėgos. 1943 išrinktas naujas parlamentas 1943 11 08 vienašališkai paskelbė Prancūzijos mandato pabaigą ir Libano nepriklausomybę. Pradžioje su tuo nenorėjusi susitaikyti prancūzų valdžia nusileido po tarptautinio spaudimo. Tačiau Prancūzijos ginkluotosios pajėgos Libane, kaip ir kaimyninėje Sirijoje, užsibuvo iki 1946.
Nepriklausomybės laikotarpis
Pokolonijinis Libano istorijos laikotarpis buvo šios šalies, kaip nacionalinės valstybės, plėtotės istorija. 1948–49 Libanas vadinamajame Izraelio nepriklausomybės kare (arabų–Izraelio karai) kartu su kitomis arabų šalimis nesėkmingai mėgino karine jėga sužlugdyti žydų valstybės susikūrimą. Tačiau jo įsitraukimas buvo minimalus, todėl, palyginti su kitomis arabų šalimis, Libanas patyrė tik nežymių nuostolių. Vis dėlto nuo to laiko tarp Libano ir žydų valstybės išliko karo padėtis. Susikūrus Izraelio valstybei Libanas priglaudė daugiau kaip 100 000 palestiniečių pabėgėlių.
1958 Libano politinė krizė kilo iš dalies dėl etnokonfesinių įtampų bei interesų, bet įtakos jai turėjo ir ideologinės šalies politinio elito nuotaikos. Antrojo Libano prezidento K. Šamuno kadencijai einant į pabaigą jo proamerikietišką administraciją siekė sutvirtinti Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), o tam pasipriešino neseniai susikūrusiai Jungtinei Arabų Respublikai ir socialistinėms naserizmo (G. A. Nasser) idėjoms simpatizuojančios grupės. Prasidėjus ginkluotiems susirėmimams į Libano sostinę Beirutą ir jo apylinkes buvo pasiųsta JAV ginkluotųjų pajėgų misija, turėjusi pagelbėti atkurti šalyje ramybę ir užtikrinti sklandų valdžios pasikeitimą.
Arabų valstybių triuškinamai 1967 pralaimėtame vadinamajame Šešių dienų kare Libanas dalyvavo labai epizodiškai (du jo karo lėktuvai Izraelio oro erdvėje susigrūmė su Izraelio karo lėktuvais, vienas Libano lėktuvas buvo sunaikintas). Vis dėlto per karą Izraeliui okupavus Sirijai priklausančias Golano aukštumas Libanas pareiškė pretenzijas į Izraelio okupuotas Šebos Fermas (iki tol laikytas Sirijos Golano aukštumų dalimi).
Po šio karo į Libaną atvyko nauja palestiniečių pabėgėlių banga, išsiplėtusias pabėgėlių stovyklas pradėjo kontroliuoti ginkluotos palestiniečių draugovės. Libano vyriausybė, spaudžiama išorės veiksnių, sutiko suteikti palestiniečiams autonominės savivaldos teises. Po 1970 vadinamojo Juodojo rugsėjo, kai palestiniečių kovotojai buvo priversti apleisti Jordaniją, Palestinos išsivadavimo organizacijos kovotojai persikėlė į Libaną, kur pradėjo ne tik kontroliuoti palestiniečių pabėgėlių stovyklas, bet ir veikti kaip valstybė valstybėje. Be to, Palestinos išsivadavimo organizacija pradėjo naudoti Pietų Libaną kaip placdarmą išpuoliams prieš Izraelį. Atsakydamas į išpuolius Izraelis ėmėsi karinių keršto akcijų Libano teritorijoje, per kurias nukentėdavo ir žūdavo ne tik palestiniečių kovotojai, bet ir libaniečiai, o Pietų Libano miestai ir gyvenvietės patirdavo infrastruktūros sugriovimų. Stiprėjant palestiniečių ginkluotoms draugovėms pradėjo formuotis joms priešiškos libaniečių maronitų ginkluotos draugovės.
Libano saugumo pajėgos per pilietinį karą (Beirutas, 1975)
Etnokonfesinis susipriešinimas, demografiniai visuomenės pokyčiai ir neadekvati konstitucinė politinės sistemos santvarka, ideologinė priešprieša, palestiniečių ginkluotų draugovių įsigalėjimas, galiausiai, kaimyninių valstybių veiksnys – visa tai sudarė sąlygas 1975 įsižiebti Libano pilietiniam karui. Tiek visa šalis, tiek sostinė Beirutas buvo padalyti į tarpusavyje kovojančių skirtingų etnokonfesinių ginkluotų draugovių kontroliuojamas teritorijas. 1976 į Libano pilietinį karą įsitraukė Sirija, Libano valdžios kvietimu pasiųsdama taikdarišką misiją, kuri ilgainiui virto Sirijos vykdoma Libano okupacija (vienu metu Sirijos karinių pajėgų kontingentas Libane siekė 34 000 karių). 1978, reaguodamas į palestiniečių vykdomus išpuolius prieš jo šiaurines teritorijas, į karą įsitraukė ir Izraelis, trumpam okupuodamas pietinę Libano dalį.
1982 Izraelio karinės pajėgos dar kartą įsiveržė į Libaną ir per trumpą laiką priartėjo iki pat sostinės Beiruto, tačiau vėliau atsitraukė ir liko kontroliuoti tik pietinę buferinę zoną (iš jos pasitraukė tik 2000). Tuo pačiu metu, kai į Beirutą buvo įsiveržusios Izraelio karinės pajėgos, Beiruto priemiestyje Sabroje ir kaimyninėje palestiniečių pabėgėlių stovykloje Šatiloje, radikalių libaniečių maronitų ginkluotos draugovės, kerštaudamos už išrinktojo prezidento nužudymą, išžudė šimtus (kai kuriais skaičiavimais – kelis tūkstančius) palestiniečių ir vietinių libaniečių šiitų (Sabros ir Šatilos žudynės). Po Izraelio įsiveržimo į Libaną Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovybė ir kovotojai buvo priversti palikti ir Libaną – organizacijos būstinė buvo perkelta į Tunisą.
Galiausiai į Libano pilietinį karą įsitraukė tiek Jungtinės Tautos, tiek atskiros valstybės (JAV, Jungtinė Karalystė, Italija, Prancūzija), pasiuntusios savo karių taikdariškas misijas. Tačiau po kelių stambių teroristinių išpuolių (1983 ir 1984 JAV ambasadoje bei 1983 JAV ir Prancūzijos kariuomenės barakuose susiprogdinus savižudžiams) jos buvo išvestos. Liko tik Jungtinių Tautų taikdarių misija Libano ir Izraelio pasienyje. Pastarieji išpuoliai priskiriami radikaliems islamistams (tarp jų ir pilietinio karo metu susiformavusiai Irano remiamai revaivalistinio islamo ideologiją propaguojančiai Hezbollah).
Po pilietinio karo (baigėsi 1990), nors buvo atkurta trapi taika (taikos sutartis numatė, kad visos ginkluotos draugovės nusiginkluos), Libanas netapo politiškai stabilia šalimi, nes jos visuomenę sudarančios etnokonfesinės grupės taip ir nepasiekė socialinio susitarimo nei tarpusavyje, nei su valstybe. Konstitucinė valstybės santvarka iš esmės išliko tokia pati kaip ir prieš karą. Kaip ir anksčiau, prezidentu renkamas (parlamento) tik maronitų atstovas, ministru pirmininku skiriamas tik sunitas, o parlamento pirmininku – tik šiitas, parlamento narių skaičius paskirstytas kvotomis, pusę (64) parlamentarų sudaro septynių krikščioniškų konfesijų atstovai, kitą pusę – nekrikščioniškų (iš esmės, musulmoniškų) konfesijų atstovai.
Toks kvotų paskirstymas nebeatitiko realios šalies demografinės padėties. Nors patikimos statistikos nėra, turimi duomenys rodo, kad didžiausią konfesinę grupę Libane 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje sudarė šiitai, antrąją pagal dydį – sunitai, o maronitai buvo tik trečia pagal dydį konfesinė grupė. Neatitikimas tarp formalios politinės įtakos ir demografinės realybės ypač piktino šiitus ir jiems atstovaujančias pagrindines šiitų politines jėgas – Amal ir Hezbollah. Pastaroji – vienintelė etnokonfesinėms grupėms atstovaujanti Libano politinė jėga, kuri pasibaigus pilietiniam karui išlaikė ir netgi sustiprino savo karinį sparną, savo karine galia prilygdama, o galimai ir pranokdama Libano kariuomenės galią (tą liudijo ir 2006 trumpas, bet intensyvus Hezbollah ir Izraelio karas, kuriame Libano nacionalinė kariuomenė liko nuošalyje).
Pasibaigus pilietiniam karui Libano ir Sirijos tarpusavio sutarimu Sirija išlaikė Libane savo karines pajėgas, t. p. ir didelę įtaką Libano vidaus politikai. Sirija ilgą laiką nepasidavė tarptautiniam spaudimui išvesti savo pajėgas iš Libano ir nustoti kištis į jo vidaus reikalus. Galiausiai 2005, dėl Sirijos kišimosi į šalies politiką Libane kilus didžiuliam nepasitenkinimui, prasidėjusiam po pasikėsinimo į buvusį ministrą pirmininką Rafiką al Hariri, Sirija buvo priversta išvesti savo pajėgas ir taip užbaigti beveik tris dešimtmečius trukusią Libano okupaciją.
Tarp etnokonfesinių grupių per pilietinį karą įsivyravęs tarpusavio nepasitikėjimas ir priešiškumas tebesitęsė kai kada prasiverždamas skirtingoms konfesinėms grupėms atstovaujančių ginkluotų draugovių susidūrimais. Hezbollah ir neformalioms etnokonfesinėms grupėms atstovaujančios ginkluotos draugovės rengė pasikėsinimus į oponentus, o 2007 ir 2008 išprovokavo ginkluotus susirėmimus, per kuriuos žuvo šimtai žmonių (paskutinis toks ginkluotas krikščionių ir šiitų draugovių susidūrimas įvyko 2021 spalio viduryje).
Geografinis šalies etnokonfesinių grupių pasiskirstymas lėmė faktinę šalies fragmentaciją, nes teritorijose dominuojančioms konfesinėms grupėms atstovaujančios politinės (ir ginkluotos) jėgos jas valdo kaip savo tėvonijas. Miestuose t. p. išliko rajonų pasiskirstymas pagal etnokonfesines grupes. Nors etnokonfesinėms grupėms atstovaujančios politinės jėgos tarpusavyje sudaro taktinius aljansus, šie nėra patvarūs ir neužtikrina sklandaus ilgalaikio vyriausybės darbo, todėl šalyje dažnos vyriausybių kaitos, kuriomis manipuliuoja ne tik politinės jėgos, bet ir ekonominiai veikėjai.
Politiniu elitu nebepasitikinti visuomenės dalis (daugiausia jaunimas) 2019 rudenį pradėjo organizuoti masinius protestus prieš politinį elitą ir jo valdymą. Ši protestai peraugo į masines riaušes, dėl to atsistatydino keli ministrai pirmininkai. Antrąjį 21 a. dešimtmetį Libanas, iš dalies dėl kilusios protestų bangos, bet daugiausia dėl sisteminių viešojo administravimo ydų, išgyveno didelį ekonominį nuosmukį, kurį dar labiau pagilino 2020 vasarą įvykęs didžiulis sprogimas Beiruto uosto teritorijoje (žuvo apie 200 žm., padaryta didžiulė žala infrastruktūrai, ekonominiai nuostoliai siekia 3 mlrd. JAV dolerių).
Libano situaciją pasunkino pabėgėliai iš kaimyninių šalių – Palestinos ir Sirijos. 21 a. 3 dešimtmečio pradžioje palestiniečių Libane buvo priskaičiuojama 200 000–500 000. Absoliuti dauguma palestiniečių Libane neturėjo jokios pilietybės, nes natūralizacijos sistema šioje šalyje labai nepalanki palestiniečių natūralizacijai. Dauguma palestiniečių gyveno miesto tipo pabėgėlių stovyklose. Libano ekonominis nuosmukis ir politinė krizė padarė palestiniečius dar labiau ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamus ir priklausomus nuo humanitarinės paramos. Nors įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius, manoma, kad nuo Sirijos pilietinio karo pradžios 2011 apie 1,5 mln. sirų apsigyveno Libane, iš jų 900 000 registruoti kaip pabėgėliai. Didelė dalis sirų pabėgėlių gyveno laikinuose būstuose (kai kurie palapinėse) ir buvo visiškai priklausomi nuo humanitarinės pagalbos.
844
Libanas 21 amžiuje
21 a. pradžios Libano gyvenimą žymėjo pastangos išlaikyti regione unikalų demokratinį valdymą ir socialinį stabilumą. Pastangas sunkino tęstinis visuomenės susiskaldymas konfesiniu pagrindu, regioninių karinių konfliktų poveikis. Libano centrinė valdžia buvo silpna ir dominuojama ministro pirmininko institucijos. Parlamento rinkimai vyko nereguliariai (2005, 2009 ir 2018).
1998–2007 Libano prezidentu buvo E. Lahudas, dėl bendradarbiavimo su šiitiška Hezbollah nepopuliarus sunitų dominuojamame parlamente. 1998 jis atstatydino sunitišką Rafiko al Hariri vyriausybę dėl kaltinimų padidinus šalies užsienio skolą, tačiau po laimėtų parlamento rinkimų 2000–04 vyriausybei vėl vadovavo R. al Hariri, laikytas įtakingiausiu Libano politiku ir turtingiausiu šalies žmogumi. 2000 Izraelis atitraukė kariuomenę iš Pietų Libano. Šalies ekonomika stabiliai augo. 2004 Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pareikalavo, kad Sirija išvestų iš Libano savo karinius dalinius, o Libano vyriausybė nuginkluotų Hezbollah, dėl to kilus politinei krizei R. al Hariri vyriausybė atsistatydino. 2004–05 vyriausybei vadovavo prosiriškų pažiūrų Omaras Karami. Padaugėjo išpuolių krikščionių gyvenamose vietovėse. 2005 02 R. al Hariri buvo nužudytas; vėl kilo politinė krizė. Kaltinant Siriją R. al Hariri nužudymu rengtos masinės demonstracijos, po jų Sirijos pajėgos 2005 buvo išvestos iš Libano (vadinamoji Kedrinė revoliucija), O. Karami vyriausybė atsistatydino. Net ir išvedę savo pajėgas, Sirija ir Izraelis išlaikė įtaką Libano politiniam gyvenimui.
2005 parlamento rinkimus laimėjo antisiriškas blokas, vadovaujamas nužudytojo R. al Hariri sūnaus Saado al Hariri. 2005–09 valdant šios partijos atstovo Fuado Sanjuros (Fouad Siniora) vyriausybei stiprėjo visuomenės susiskaldymas konfesiniu pagrindu, eskalavosi centrinės valdžios ir Hezbollah konfliktas. 2006 07 12 Hezbollah kovotojai raketomis apšaudė Šiaurės Izraelį (užmušė tris ir į nelaisvę paėmė du karius). Atsakydamas Izraelis pradėjo prieš Hezbollah nukreiptus antskrydžius ir sausumos operaciją. Libano ginkluotosios pajėgos į konfliktą nesikišo. Žuvo apie 1000 libaniečių, sugriauta infrastruktūra. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimu karo veiksmai buvo nutraukti, Libano ir Izraelio pasienyje dislokuoti Jungtinių Tautų kariai. 2007 pabėgėlių stovykloje kilo Libano kariuomenės ir palestiniečių grupuočių susirėmimai (300 žm. žuvo).
2008–14 prezidentu buvo Michelis Suleimanas. Po laimėtų parlamento rinkimų 2009–11 nacionalinės vienybės vyriausybei vadovavo sunitams atstovaujantis S. al Hariri. Stiprėjo įtampa su opozicine šiitiška Hezbollah organizacija, kaltinančia S. al Hariri pataikavimu Izraeliui. Dėl politinio susiskaldymo 2011 S. al Hariri vyriausybė žlugo. 2009 išrinktas Libano parlamentas savo kadenciją prasitęsė tris kartus (2013, 2014 ir 2017), todėl kiti rinkimai įvyko tik 2018.
2011–13 Hezbollah dominuojamai vyriausybei vadovavo verslininkas Nadžibas Mikati. Didėjo visuomenės susipriešinimas ir politinis nestabilumas. 2011 prasidėjęs Sirijos pilietinis karas išplito į Libaną. 2012–14 šalies miestuose vyko nuolatiniai alavitų, šiitų, sunitų grupuočių ir Libano kariuomenės susirėmimai, dažnėjo teroro aktų ir politinių žmogžudysčių. Į Libaną plūdo sirai karo pabėgėliai. Nuo 2013 Hezbollah tiesiogiai įsitraukė į Sirijos pilietinį karą (Europos Sąjunga paskelbė Hezbollah teroristine organizacija). 2013 N. Mikati vyriausybė atsistatydino.
2014–16 ministru pirmininku ir laikinuoju prezidentu buvo Tammamas Salamas (laikinojo prezidento pareigas ėjo parlamentui uždelsus išrinkti prezidentą). Nestabilumą ir pilietinius konfliktus kurstė karas Sirijoje. Iki 21 a. pradžios sparčiai augusi laisvosios rinkos principais grįsta Libano ekonomika patyrė nuosmukį. 2014 karo pabėgėlių Libane buvo daugiau kaip milijonas. T. Salamas 2014 viešai kreipėsi į pasaulio šalių lyderius pagalbos kovojant su terorizmu ir pabėgėlių antplūdžiu. 2015 Izraelis atnaujino antskrydžius prieš Hezbollah Libano teritorijoje.
2016 prezidentu išrinktas maronitas Michelis Aounas, ministru pirmininku antrą kartą tapo S. al Hariri. Centrinės valdžia toliau konfliktavo su Hezbollah organizacija. S. al Hariri plėtojo ryšius su sunitiškomis Persijos įlankos šalimis ir buvo oponentų kaltinamas pavaldumu Saudo Arabijai. 2017 Libano rinkiminę sistemą pakeitus proporciniu atstovavimu demokratizuoti parlamento rinkimai. Po beveik 10 m. pertraukos 2018 surengtus parlamento rinkimus laimėjo Hezbollah ir šiitiškos partijos.
2019–20 miestuose vyko demonstracijos prieš S. al Hariri vyriausybę kaltinant ją korupcija. Atsistatydinusį S. al Hariri 2020 01 pakeitė Hassanas Diabas. Dėl stagnuojančios ekonomikos, COVID‑19 pandemijos sukeltų suvaržymų ir korupcijos demonstracijos intensyvėjo. 2020 08 04 sprogimas Beiruto uoste sukėlė politinę krizę, H. Diabas atsistatydino. Nauju Libano ministru pirmininku, tarpininkaujant Prancūzijos prezidentui E. Macronui, tapo jokiai partijai nepriklausantis diplomatas Mustafa Adibas.
Nuo 1945 Libanas yra Jungtinių Tautų ir Arabų lygos narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
3195
L: E. Rekłajtis Liban: Korzenie i przyszłość pluralizmu kultury Warszawa 1993; E. Zisser Lebanon: The Challenge of Independence London 2000.