liberalzmas (lot. liber – laisvas), politinė doktrina, ideologija ir politinės filosofijos kryptis, pagrįsta asmens laisvės principu, valstybės kontrolės apribojimu, įstatymų viršenybe ir laisvąja rinka. Pasak liberalizmo, kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, turėti pragyvenimo šaltinį. Valstybės užduotis – sudaryti sąlygas visiems žmonėms naudotis savo laisve ir neleisti iš asmenų ar vyriausybės kilti asmens laisvės suvaržymams.
Liberalizmo raida pasaulyje
Liberalizmo terminas pradėtas vartoti Ispanijoje, 1812 čia buvo įkurta politinė partija Liberales. Liberalizmo, kaip politinės doktrinos, ištakos siejamos su 17 a. anglų politine filosofija (J. Locke’as) ir Šviečiamojo amžiaus idėjomis. Johano Locke’o plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir tautos suvereniteto teorija tapo prieš absoliutizmą nukreiptų 18 a. revoliucijų idėjiniu pagrindu. A. Smithas veikale Tautų turtas (Wealth of Nations 1776) pagrindė požiūrį, kad vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos užduotis yra garantuoti laisvosios rinkos funkcionavimą. Pasak Adamo Smitho, jokia vyriausybė negali patenkinti visuomenės poreikių geriau už privačius asmenis, kurie siekdami asmeninės naudos ir didesnio pelno tarnauja visiems žmonėms, nes turi gaminti tik tokias prekes ir teikti tik tokias paslaugas, kurios žmonėms reikalingos ir yra paklausios. Adamas Smithas teigė, kad laisvoje nevaržomoje rinkoje veikia vadinamoji nematomoji ranka, kuri kiekvieną žmogų, besirūpinantį pirmiausia asmenine nauda, savaime nukreipia tarnauti visuomenės labui.
19 a. liberalizmo pradininkais sekė J. Benthamas (plėtojo utilitarizmo idėjas) ir J. S. Millis, kuris liberalizmo doktriną išdėstė kaip vientisą logišką idėjų seką – nuo pagrindinės apie žmogaus laisvę iki šį reikalavimą atitinkančios valstybės santvarkos. Veikale Apie laisvę (On Liberty 1859) jis suformulavo vadinamąjį žalos principą (vieno asmens laisvės riba yra kito asmens žala), kuris ilgainiui tapo svarbiausiu liberalizmo doriniu ir politiniu principu. Liberalizmas plėtojosi kaip reakcija į žmonių skirstymą luomais, ekonominės veiklos suvaržymus, neribotą monarcho valdžią ir jos pateisinimą apeliuojant į tariamą dieviškąją teisę.
Pasipriešinimo absoliutizmui problema darėsi vis aktualesnė, nes 15–16 a. lėtai, o 17–18 a. jau sparčiau plėtojosi prekyba ir gamyba, visuomenėje pamažu formavosi naujas – pramonininkų ir prekybininkų – sluoksnis. Liberalizmas ilgainiui įgavo konkrečią išraišką visose žmonių veiklos srityse. Siekta, kad žmonės turėtų galimybę naudotis visomis laisvėmis – ir intelektine (žodžio, spaudos, religijos), ir nevaržomos ūkinės veiklos. Paplito laissez faire principas, išreiškiantis liberalizmo ekonominės programos esmę. Prancūzų ekonomistas F. Quesnay manė, kad valstybės funkcijos ekonomikoje gali būti prilygintos policininko vaidmeniui. Ekonomika turi plėtotis pagal savo natūralius dėsnius ir į ją neturi būti kišamasi. Laisvės principo propagavimas lėmė požiūrį, kad vieno asmens valdžia kitam asmeniui jau pati savaime yra blogis, nes susijusi su prievarta ir reikalavimu paklusti. Valstybės valdžia, vyriausybė reikalinga, bet jos funkcija – saugoti žmonių gyvybę ir nuosavybę nuo prievartos ar kitų neteisėtų veiksmų, be to, ji turi padėti spręsti privačių asmenų ginčus tais atvejais, kai jie patys nepajėgia susitarti. Vyriausybė turi saugoti visų žmonių laisvę, šalinti kliūtis, kurios trukdo tai laisvei reikštis, ir užtikrinti, kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito žmogaus laisvei. Vyriausybės uždaviniai turi būti apriboti, todėl ji turi veikti taip, kad niekas negalėtų piktnaudžiauti jos valdžia. Liberalizmo šalininkų požiūriu, teisėta tik tokia vyriausybės valdžia, kuri atskaitinga už savo veiklą piliečiams ir apribota taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių.
Didžiausią įtaką liberalizmas įgijo Didžiojoje Britanijoje, jos valdytose šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Didžioji Britanija buvo pirmoji valstybė, kurioje dėl liberalizmo idėjų 18 a. viduryje įvyko pramoninė revoliucija, turėjusi teigiamų padarinių. 1787 Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje išdėstytas valdžios paskirstymo principas, įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos. Žemyninėje Europoje, kur liberalizmo pozicijos buvo silpnesnės negu anglosaksų šalyse, ši doktrina buvo ypač svarbi toms valstybėms, kuriose dar nebuvo įsitvirtinusi parlamentinė demokratija ir vienokia ar kitokia forma tebeegzistavo stipri monarchų valdžia. Liberalizmas tapo idėjiniu pagrindu kovoje su monarchizmu. Kitose šalyse, kuriose egzistavo nacionalinė priespauda, liberalizmas siejosi su nacionalinės nepriklausomybės siekiais. Tautų apsisprendimo teisė buvo motyvuojama ir asmens laisvės užtikrinimo argumentais. Liberalizmas suklestėjo 19 a., prarado populiarumą 20 a. pirmoje pusėje.
Tolesnė liberalizmo raida vyko kovojant jau ne su vidurinių amžių feodalinės ar absoliutinės santvarkos liekanomis, bet su kitomis politinėmis doktrinomis, kurios į pirmąją vietą kėlė kitokias vertybes. Liberalizmo oponentai labiausiai kritikavo jo puoselėjamą ir propaguojamą individualizmą. Nuoseklų individualizmą atmetusios politinės doktrinos kartais pasiūlydavo kitokių ir neretai daugumai žmonių patrauklesnių solidarumo ir interesų bendrumo idėjomis paremtų nuostatų. Tai lėmė, kad nuo 19 a. pabaigos vis labiau populiarėjo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos. Jos atmetė daugumą liberalizmo principų, bet kai kurias idėjas iš dalies perėmė ar pakeitė. Dėl pasaulinių karų ir ekonominių krizių daugelio valstybių vyriausybėms ėmus aktyviau dalyvauti ekonomikos tvarkyme prasidėjo liberalizmo atgimimas. Klasikinio liberalizmo idėjų atgaivinimas ir tolesnis plėtojimas, dažnai vadinamas neoliberalizmu, pirmiausia siejamas su F. A. von Hayeku. Veikale Kelias į vergovę (The Road to Serfdom 1944) jis teigė, kad Vakarų valstybės, vykdydamos socialistinę politiką, ilgainiui taps totalitarinėmis. Kritikuodamas socializmą Friedrichas Augustas von Hayekas ragino grįžti prie pamatinių liberalizmo tiesų – apribotos valdžios ir įstatymo viršenybės. Naujųjų laikų liberalių mąstytojų Friedricho Augusto von Hayeko, L. H. von Miseso, M. Friedmano ir kitų idėjos susilaukė pritarimo.
20 a. 8–9 dešimtmečiais Didžioji Britanija (valdant M. Thatcher) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (valdant R. Reaganui) pasiekė didelių ekonominio augimo rezultatų. Šių valstybių vyriausybės apribojo valdžios vaidmenį rinkoje vykdydamos plačias privatizavimo ir valstybės išlaidų mažinimo programas. Liberalizmas, kaip politinė doktrina, tapo įvairialypis. Klasikiniam liberalizmui bandant prisitaikyti prie kintančio pasaulio realijų, atsirado liberalizmo atmainų – neoliberalizmas, socialliberalizmas, libertarizmas. Klasikinio liberalizmo idėjos lemia daugelio šiuolaikinių valstybių vidaus politiką (daugiausia ekonominę).
Liberalizmas Lietuvoje
Liberalios idėjos Lietuvoje pradėjo plisti 16–17 amžiais. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Vilniaus universitete buvo dėstomos fiziokratų (fiziokratizmas. LIETUVOJE), nuo 1810 – Adamo Smitho ekonominės teorijos. Jos skatino antibaudžiavines nuotaikas, iki baudžiavos panaikinimo atitiko tam tikros dalies unijinės orientacijos liberaliai nusiteikusių bajorų, pritariančių reformoms, ateities socialines vizijas, formavo lietuvių inteligentijos (dažniausia nekilmingosios) pažiūras. Jos tiesiogiai siejosi su lietuvių tautos išsivadavimo kova, buvo švietėjiškos antibaudžiavinės krypties. Liberalizmas reiškėsi rašytojų K. Donelaičio, D. Poškos, S. Daukanto, A. Strazdo, S. T. Stanevičiaus ir kitų kūryboje. Uždarius universitetą (1832) Lietuvos jaunimas su liberalizmo idėjomis susipažindavo Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos, Krokuvos, nuo 20 a. pradžios – ir Vakarų Europos universitetuose.
19 a.–20 a. pradžioje engiamos tautos švietėjiško liberalizmo idėjos darė įtaką M. Valančiaus, J. Tumo‑Vaižganto, Maironio veiklai. 19 a. pabaigoje susidarė pasaulietinės lietuvių inteligentijos liberalioji politinė srovė (ji lėmė aušrininkų ir varpininkų politinės veiklos ir spaudos kryptingumą), kurios žymiausi atstovai buvo J. Adomaitis‑Šernas, J. Bagdonas, K. Grinius, V. Kudirka, P. Leonas, M. Lozoraitis, A. Smetona, J. Šliūpas, J. Vileišis, P. Vileišis, P. Višinskis ir kiti. Liberalai vadovavo Lietuvos demokratų partijai (1902–17) ir liaudininkų partijoms, išskyrus Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partiją ir Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą. Liberalai Antanas Smetona ir kiti 1907 įkūrė viltininkų (būsimųjų tautininkų) grupę. Visų liberalių politinių srovių veikėjai skelbė daugiau ar mažiau liberalias socialines ir ekonomines idėjas, siekė, kad išliktų lietuvių tauta, kovojo dėl jos teisių ir politinių laisvių, 1918–19 liberalai daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės institucijų kūrimo, dalyvavo koalicinėse Lietuvos vyriausybėse 1920–22, 1923–24, 1926 ir 1939–40. Lietuvos nepriklausomybės metais liberalizmo idėjas plėtojo ekonomistai V. Jurgutis, A. Rimka, P. Šalčius, D. Cesevičius ir kiti.
1940 06 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 pabaigoje įkurtoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoje telkęsi jaunosios kartos liberalai propagavo (ir nacių Vokietijos okupacijos laikotarpiu) liberalias laisvos asmenybės, nepriklausomos demokratinės valstybės idėjas. Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai liberalai iš pradžių telkėsi Vokietijoje, daugiausia apie Lietuvių rezistencinę santarvę; jos leidžiamas žurnalas Santarvė tapo liberalų kultūros ir politikos žurnalu. 1949 Didžiojoje Britanijoje susibūrusi lietuvių liberalų grupė buvo priimta į Liberalų internacionalą (jame lietuviams liberalams atstovavo iki 1957). Liberalius asmens, tautos laisvės, demokratijos principus deklaravo nuo 1946 Vokietijoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose veikusio akademinio jaunimo Šviesos sambūrio nariai. Į Jungtines Amerikos Valstijas persikėlusios lietuvių liberalios studentijos dalis įkūrė studentų organizaciją Santara. 1957 šios organizacijos sudarė Santaros–Šviesos federaciją, kuri ilgainiui virto neformalia kultūros organizacija, intelektualų sambūriu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) liberalizmo idėjas plėtoja Lietuvos laisvosios rinkos institutas, deklaravo Lietuvos liberalų sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos, Naujosios sąjungos (socialliberalų), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir kitų partijų programos, nemažai intelektualų, visuomenės ir politikos veikėjų (A. Degutis, V. Radžvilas ir kiti), tos idėjos veikia ir kitų srovių politines partijas bei veikėjus. Po Antrojo pasaulinio karo liberalizmą Lietuvoje tyrė J. Maiminas, A. Makarevičius, Aleksandras Vengrys ir kiti, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje – Angelė Čepėnaitė, Daiva Dapkutė, Algimantas Indriūnas, A. Jokubaitis, Egidija Laumenskaitė, V. Lukoševičius.
L: V. Lukoševičius Liberalizmo raida Lietuvoje: XIX a. pab.–1940 m. Vilnius 1995.