Libèrijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Liberijos teritorijoje žmonės apsigyveno mezolito laikotarpiu. Dauguma dabartinių Liberijos etninių grupių į atogrąžų miškų juostą atsikėlė vykstant migracijos srautams į pietus. Pirmieji 12 a. čia kūrėsi gulai ir kisiai. Vėliau iš šiaurės ir rytų atsikėlė kru, maždaug 15 a. į regioną atėjo mandžių gentys. Šios bendruomenės prekiavo su Maliu ir kitomis šiauriau gyvavusiomis karalystėmis. Kru 15 a. pradžioje pradėjo prekiauti su europiečiais pirkliais, iš pradžių mineralais ir prieskoniais, vėliau – vergais.
Naujieji laikai
1461 dabartinę Liberiją pasiekė portugalų ekspedicija, vadovaujama Pedro de Sintros. Portugalai tyrinėjo pakrantę, steigė prekybos punktus, tačiau į šalies gilumą nesiskverbė. Teritorija nuo Mesurado kyšulio šiaurėje iki Palmaso kyšulio pietuose buvo pavadinta Pipirų Krantu – šioje teritorijoje gausiai augo rojiniai imbierpipiriai, kurių vertė siekė aukso vertę. Be šių prieskonių, portugalus domino auksas ir vergai. 1602 olandai įsteigė Didžiojo Kalno kyšulio (Grand Cape Mount) prekybos punktą, tačiau po metų jį apleido. 1663 kelis prekybos punktus Pipirų Krante įsteigė britai. Daugiau gyvenviečių dabartinės Liberijos teritorijoje europiečiai neįkūrė iki 19 amžiaus.
19 a. pradžioje vis didesnei Europos ir Amerikos visuomenės daliai ėmus suvokti būtinybę naikinti vergiją, Pipirų Krantas pasiūlytas kaip teritorija, tinkama apgyvendinti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) išlaisvintus vergus. 1816 įsteigta Amerikos kolonizacijos draugija siekė laisvus juodaodžius (ne vergus) ir išlaisvintus vergus perkelti į Afriką. Pirmieji bandymai įkurti gyvenvietes Pipirų Krante buvo nesėkmingi. 1821 draugijos atstovai ir vietos genčių vadai sudarė sutartį, pagal kurią draugijai buvo perleistas Mesurado kyšulys.
Monrovija – Amerikos kolonizacijos draugijos įkurta gyvenvietė (nuspalvintas medžio raižinys, 1832)
Pirmieji į laisvę paleisti vergai 1822 išsilaipino Providence’o saloje, priešais Mesurado upės žiotis. 1822–28 kolonijai vadovavo baltasis amerikietis Jehudi Ashmunas. 1824 priimta kolonijos konstitucija ir įstatymai, sudaryta vyriausybė. Aukščiausioji valdžia priklausė Amerikos kolonizacijos draugijos atstovui, tačiau kolonija buvo valdoma remiantis bendrosios teisės nuostatomis. Kolonija pavadinta Liberija (lot. liber – laisvas). 1822 įkurta pirmoji gyvenvietė Christopolis 1824 pervadinta Monrovija tuomečio JAV prezidento J. Monroe garbei. JAV valstijų kolonizacijos draugijos steigė čia savo kolonijas. 1838 įkurtą Liberijos Sandraugą sudarė palei Liberijos šiaurės ir vidurio pakrantę išaugusios gyvenvietės. 1842 prie Sandraugos prijungta Misisipės kolonizacijos draugijos Greenville’io gyvenvietė, pietryčių pakrantėje 1834 įkurta Merilando respublika (centras Harperis) – tik 1857. 1841 pirmuoju afroamerikiečiu Sandraugos valdytoju paskirtas J. J. Robertsas (prekybininkas, gimęs laisvas Virdžinijoje).
1822–92 dabartinėje Liberijoje įsikūrė apie 16 400 afroamerikiečių. Kita naujakurių grupė buvo vergai, JAV ir Jungtinės Karalystės išlaisvinti iš nelegaliai juos į Ameriką gabenusių laivų. Dauguma jų buvo kilę iš Kongo upės baseino (vadinamieji kongiečiai). 1822–92 į Liberiją persikėlė apie 5700 kongiečių. 1865 atvyko apie 300 Barbadoso gyventojų, vėliau vyko nedidelė afrikiečių kilmės karibiečių migracija iš Trinidado, Jamaikos ir Grenados. Maišantis šioms grupėms, formavosi amerikoliberų nacija. Dėl kultūrinių skirtumų atvykėliai glaudesnių ryšių su vietos gyventojais neužmezgė – laikė save aukštesne klase, savo tikėjimą (krikščionybę) – vienintele teisinga, gyvenimo būdą, socialinius įpročius – pažangesniais. Nors sudarė tik apie 10 % šalies gyventojų, amerikoliberai įsitvirtino Liberijos politiniame, ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime.
1847 07 26 Liberijos Sandrauga paskelbta nepriklausoma respublika. Priimta JAV pavyzdžio konstitucija skelbė unitarinę valstybę, numatė valdžios padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Rinkimų teisė suteikta tik nuolatines pajamas gaunantiems atvykėlių iš JAV palikuonims vyrams. J. J. Robertsas išrinktas prezidentu (pareigas ėjo 1848–56 ir 1872–76). Įsikūrė dvi politinės partijos: Respublikonų (1848) ir Tikrųjų vigų (True Whig Party; 1869). Respublikonų partija greitai prarado populiarumą ir 1878–1980 šalį faktiškai valdė Tikrųjų vigų partija.
19 a. antroje pusėje vyko keli vietinės kilmės gyventojų sukilimai prieš amerikoliberų valdžią. Didžiausias jų buvo grebų ir kru sukilimas 1856. Ankstyvuoju Liberijos respublikos laikotarpiu nuolat vykusius pasienio konfliktus su prancūzais Dramblio Kaulo krante ir britais Siera Leonėje bandyta išspręsti sudarius sutartis (su Jungtine Karalyste 1882, su Prancūzija 1892 ir 1910).
19 a. 8 dešimtmetyje Liberiją ištiko ūkio krizė – dėl nukritusių cukraus ir kavos kainų pasaulinėje rinkoje smarkiai sumažėjo šių produktų eksportas iš Liberijos. Nuo 19 a. pabaigos į šalies ūkį ėmė skverbtis JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos bendrovės.
Prezidentas Athuras Barclay (pareigas ėjo 1904–12) pradėjo tiesioginio bendradarbiavimo su vietos gentimis politiką, 1904 autochtonams suteikta pilietybė.
1909 dėl negrąžintų užsienio paskolų ir pasienio ginčų iškilo grėsmė šalies suverenumui. 1912 JAV iniciatyva tarptautinis bankų konsorciumas 40 m. suteikė Liberijai 1,7 mln. JAV dolerių tarptautinę paskolą. Kaip paskolos garantiją Liberija sutiko keturioms valstybėms (JAV, Jungtinei Karalystei, Prancūzijai ir Vokietijai) perleisti pajamų iš muitų kontrolę iki 1926. JAV kariškiai suorganizavo pasienio policiją – stabilizuota padėtis pasienyje su Siera Leone (Britanijos imperijos dalis) ir pažabotos Prancūzijos ambicijos aneksuoti dar didesnę Liberijos teritorijos dalį.
Naujausieji laikai
Prieš I pasaulinį karą 75 % visos Liberijos užsienio prekybos sudarė prekyba su Vokietija. Karo pradžioje jos apimtims labai sumažėjus Liberijos ekonomika patyrė sunkių padarinių. Iki 1917 Liberija laikėsi neutralumo politikos, 1917 08 prisijungė prie Antantės, bet karo veiksmuose iš esmės nedalyvavo.
1926 Liberijos vyriausybė 99 m. JAV bendrovei Firstone Tire and Rubber Company išnuomojo 400 000 ha kaučiukmedžiams auginti. Už tai Firestone dukterinė įmonė Finance Corporation of America suteikė Liberijai 5 mln. JAV dolerių privačią paskolą. Naudodama šią paskolą Liberijos vyriausybė konsolidavo vidaus ir užsienio skolas, santykinai stabilizavo finansinę padėtį.
Per II pasaulinį karą Liberija pasirašė gynybos paktą su JAV (1942). Liberijos kaučiukmedžių plantacijos buvo vienintelis Sąjungininkams prieinamas natūralaus kaučiuko šaltinis. Buvo tiesiami strateginės reikšmės keliai, pastatytas Robertsfieldo tarptautinis oro uostas, įrengtas giliavandenis Monrovijos uostas.
Prezidentas Williamas Tubmanas (pareigas ėjo 1943–71) vykdė nacionalinio suvienijimo politiką. 1947 autochtonams ir moterims suteikta rinkimų teisė (ją ribojo turto cenzas). Siekiant pritraukti užsienio investicijų buvo vykdoma vadinamoji atvirų durų ekonominė politika. 1950–60 vidutinis metinis ūkio augimas buvo 11,5 %. Modernizuota infrastruktūra, nutiestos trys geležinkelio linijos. Tai sudarė galimybes pradėti intensyvų geležies rūdos telkinių eksploatavimą. 1971 Liberija tapo trečia pagal apimtis geležies rūdos eksportuotoja pasaulyje. Nors Williamas Tubmanas siekė diversifikuoti ekonomiką, 90 % šalies eksporto sudarė kaučiukas ir geležies rūda. Nuo 1948 kitas svarbus valstybės pajamų šaltinis buvo laivų registracija – 1971 Liberija nominaliai turėjo didžiausią pasaulyje prekybinį laivyną. Dėl 20 a. 8 dešimtmetyje sumažėjusių kaučiuko kainų pasaulinėje rinkoje valstybė patyrė finansinių sunkumų.
prezidentas W. Tubmanas (centre) ir viceprezidentas W. R. Tolbertas (kairėje) žemės ūkio mugėje (Buchananas, apie 1960)
Prezidentas Williamas Richardas Tolbertas (pareigas ėjo 1971–80) bandė pažaboti suvešėjusią korupciją ir skatinti ekonomikos augimą, tačiau tam buvo nepalanki ūkio konjunktūra. 1980 Williamas Richardas Tolbertas buvo nužudytas per karinį perversmą, kuriam vadovavo kariuomenės vyresnysis seržantas S. K. Doe. Dauguma perversmininkų buvo autochtonų kilmės žemesnių rangų kariškiai. Baigėsi daugiau kaip 130 m. trukęs amerikoliberų dominavimas šalies gyvenime (1980 amerikoliberai sudarė tik apie 5 % visų šalies gyventojų). Sudaryta nauja vyriausybė – Liaudies gelbėjimo taryba. S. K. Doe tapo valstybės ir vyriausybės vadovu. Naujoji vyriausybė palaikė gerus santykius su JAV. 1980–84 JAV finansinė parama Liberijai padidėjo šešis kartus. Tačiau dėl toliau mažėjančių kaučiuko ir geležies rūdos kainų šalies ekonominė padėtis blogėjo. Karinė vyriausybė pažadėjo priimti naują konstituciją ir atkurti civilių valdymą. 1985 įvyko prezidento ir parlamento rinkimai. Prezidentu išrinktas S. K. Doe. Tarptautinės organizacijos pasmerkė šiuos rinkimus kaip suklastotus. Šalyje aštrėjo gentiniai konfliktai. S. K. Doe vyriausybė, kurios dauguma narių buvo krahnų kilmės, ėmėsi represijų prieš pagrindinius savo priešininkus – gio ir manų gentis. 1989 Dramblio Kaulo Krante Charlesas Tayloras įkūrė Liberijos nacionalinį patriotinį frontą. Dauguma jo narių buvo gio ir manų kilmės. 1989 Charleso Tayloro pajėgoms įsiveržus į Liberiją, įsiplieskė pilietinis karas. S. K. Doe buvo nužudytas.
Tvarką šalyje bandė atkurti 1990 į Liberiją įvestos Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos ginkluotosios pajėgos. 1990 tarpininkaujant tarptautinei bendrijai sudaryta laikinoji vyriausybė. Jos vadovu ir laikinuoju prezidentu išrinktas Amosas Claudius Sawyeris. Laikinoji vyriausybė kontroliavo Monroviją, didžiąją dalį šalies teritorijos – Liberijos nacionalinis patriotinis frontas, vakarinę dalį – Liberijos išlaisvinimo vieningasis judėjimas už demokratiją (dauguma jo narių – buvę kariškiai). 1993 įvestos Jungtinių Tautų misijos Liberijoje pajėgos. Pilietinis karas virto etniniu konfliktu, kuriame dalyvavo 7 vietinės kilmės gyventojų grupės ir amerikoliberai. Konfliktas sukėlė nestabilumą regione (pilietinį karą Siera Leonėje ir neramumus Gvinėjoje). Per karą žuvo daugiau kaip 150 000 Liberijos gyventojų, 450 000 žm. tapo pabėgėliais, apie 1 mln. neteko būsto. Po daugelio nesėkmingų bandymų 1996 pasiektos paliaubos. 1997 parlamento rinkimus aiškia persvara laimėjo Nacionalinė patriotinė partija (įkurta 1997), jos vadovas Charlesas Tayloras išrinktas prezidentu. Kurį laiką pavyko užtikrinti trapią taiką, tačiau dėl ūkio krizės (užsidarė dauguma užsienio bendrovių, 80 % gyventojų tapo bedarbiais) ir 1999 išvedus Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos pajėgas, o Charlesui Taylorui ėmus persekioti politinius oponentus, pilietinis karas atsinaujino.
3197
Liberija 21 amžiuje
2002 vyriausybė įvedė nepaprastąją padėtį, bet tai negelbėjo. 2003 08 po JAV ultimatumo Charlesas Tayloras atsistatydino. 2003, tarpininkaujant tarptautinei bendrijai, sudaryta laikinoji vyriausybė (vadovas Gyude Bryantas); jos svarbiausias tikslas buvo nutraukti ginkluotus susirėmimus ir surengti demokratinius rinkimus. 2005 prezidente išrinkta Vienybės partijos (įkurta 1984) vadovė E. Johnson-Sirleaf (pirmoji moteris – Afrikos valstybės vadovė; 2011 perrinkta). 2012 specialusis teismas Hagoje už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmogiškumui nuteisė Charlesą Taylorą kalėti 50 metų. 2014–15 Liberija patyrė Ebolos hemoraginės karštligės protrūkį. 2017 12 šalies prezidentu išrinktas buvęs garsus futbolininkas Georgeʼas Weah (pareigas pradėjo eiti 2018 01). 2018 03 iš Liberijos išvestos Jungtinių Tautų ginkluotosios pajėgos. 2023 Liberijos prezidentu išrinktas opozicijos lyderis, 2006–18 viceprezidentas Josephas Boakai (pareigas eina nuo 2024 01).
liberiečiai švenčia šalies įkūrimo 200‑ąsias metines (Monrovija, 2022 02 14)
Nuo 1945 Liberija yra Jungtinių Tautų, nuo 1963 – Afrikos Sąjungos narė.
2271
Liberijos konstitucinė santvarka
Liberijos partijos ir profsąjungos