liberum veto (lot. laisvasis „draudžiu“), Abiejų Tautų Respublikos Seimo nario teisė nutraukti seimo posėdį ir panaikinti bet kokį jo nutarimą (jį priimti buvo galima tik vienbalsiai). Liberum veto naudota nuo 16 a. pabaigos (1582, 1585 sutrukdyta priimti tam tikrus nutarimus). 1652 pirmą kartą neleista pratęsti seimo (liberum veto paskelbė Jonušo Radvilos globotinis Upytės bajoras Vladislovas Sicinskis, literatūroje išgarsintas Čičinsko vardu), 1669 – nutrauktas seimo posėdis. Bajorai laikė liberum veto demokratijos apraiška, turinčia apsaugoti Abiejų Tautų Respublikos parlamentarizmą nuo mėginimų įvesti absoliutizmą. Iš tikrųjų šioji teisė didino didikų įtaką seimuose ir seimeliuose, sudarė sąlygas užsienio valstybėms (Prūsijai, Rusijai, Prancūzijai) kištis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus – dauguma seimų ardytojų buvo paperkami. 1652–1733 nieko nenutarę išsiskirstė 26 seimai, 13 jų buvo nutraukti pavienių atstovų. Iš dalies dėl liberum veto 17 a. antroje pusėje–18 a. seimai tapo neveiksmingi: nutraukus seimo darbą visi iki tol jo priimti nutarimai neįsigaliodavo. 1768 Seimų reforma šiek tiek apribojo liberum veto teisę: ji nebegaliojo sprendžiant ekonomikos klausimus. Gegužės trečiosios konstitucija (1791) panaikino liberum veto.
2271