Lbijos istòrija
Senovės laikai
Manoma, dabartinės Libijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Libijos teritorijos rytinėje dalyje gyveno klajoklių libių gentys (berberų protėviai). Libiai siekė įsigalėti kitose šalyse (10 a. pr. Kr. viduryje–8 a. pr. Kr. viduryje Egiptą valdė iš Libijos kilusi dinastija; pradininkas libių samdinių vadas Šešonkas I). 11–10 a. pr. Kr. Libijos teritorijos vakarinėje dalyje tris gyvenvietes įkūrė finikiečiai (iš čia graikiškas šios Libijos dalies pavadinimas – Tripolitanija), 7 a. pr. Kr. Libijos teritorijos rytinėje dalyje gyvenvietes pradėjo kurti graikai; svarbiausia – Kirėnė (iš čia šios Libijos dalies pavadinimas – Kirenaika).
5 a. pr. Kr. viduryje Libijos didžioji dalis, daugiausia vakarai, atiteko Kartaginai; Libijos kare (241–237 pr. Kr.) aktyviai dalyvavo ir libiai. 6 a. pr. Kr. pabaigoje–5 a. pr. Kr. pradžioje šalies rytinę dalį, Kirenaiką, užėmė Persija. 332 pr. Kr. Kirenaiką (ir kitas Persijos žemes) užkariavo Aleksandras Makedonietis. 2–1 a. pr. Kr. Roma pajungė visą Šiaurės Afriką (ir didžiąją dalį Libijos teritorijos). 2–3 a. šalis suklestėjo. 5 a., yrant Romos imperijai, ją užėmė vandalai, 6 a. užvaldė Bizantija. Ūkis smuko.
romėnų amfiteatras Leptis Magnoje (1 a.)
Viduriniai amžiai
642–643 šalį užkariavo arabai ir prijungė prie Kalifato; plito arabų kalba, įsigalėjo islamas. Kalifatui suirus šalį dažniausia valdė Egipto ir Tuniso arabų dinastijos. 978 įsigalėjo iš berberų kilusi Ziridų dinastija. 11 a. pradžioje dalį Libijos pakrantės buvo užėmę Sicilijos normanai, kuriuos 1060 išstūmė Almohadai. 1171 Kirenaika atiteko Egipto Ajubidams, Tripolitanija ir Fecanas – Tuniso Chafsidams. 13 a. viduryje, nuvertę Ajubidus, dalį Libijos teritorijos pradėjo kontroliuoti Egipto mameliukai.
Osmanų ir Italijos valdymo laikai
16 a. viduryje Šiaurės Afriką (ir Libiją) užėmė Osmanų imperija. Osmanai Tripolitaniją dažniausia valdė tiesiogiai, o Kirenaiką ir Fecaną – per vietos genčių vadus. Oficialiai Libiją valdė sultono skiriamas paša. Šalyje didelę įtaką įgijo janyčarų ir korsarų vadai. 17 a. išryškėjo Tripolitanijos, Kirenaikos ir Fecano politinės integracijos požymiai. 1711–1835 Libiją valdė Karamanlių, faktiškai tapusių nepriklausomais valdovais, dinastija. Karamanliai skatino korsarystę ir prekybą, gaudami iš to naudos. 19 a. pradžioje Vakarų valstybių pastangomis korsarystė buvo panaikinta, Karamanlių įtaka susilpninta. 1835 šalyje Osmanai atkūrė savo valdžią. 1837 Libijoje susikūrusi senusitų religinė brolija ėmė vadovauti kovai su Osmanų valdžia.
19 a. pabaigoje dėl įtakos Libijai pradėjo varžytis Italija ir Prancūzija. 1911 Italija dėl Libijos pradėjo karą su Osmanų imperija (Italijos–Turkijos karas 1911–12). Osmanų imperija, kuri kariavo dar ir Balkanuose, pralaimėjo ir Lozanos taikos sutartimi (1912) turėjo Libijos atsisakyti. Dėl vietos gyventojų priešinimosi Italija sugebėjo įsitvirtinti tik šalies pajūrio rajonuose; Kirenaikoje italams aktyviai priešinosi senusitai. 1915 jų vadovu tapo as Sajidas Muhammadas Idrisas al Mahdi as Sanusi (Senussi). Per I pasaulinį karą (1914–18) Italija didžiąją dalį kariuomenės iš Libijos turėjo išvesti. 1918 paskelbta Tripolitanijos respublika.
1922 Kirenaikos ir Tripolitanijos sutartimi Idrisas as Sanusi tapo abiejų sričių valdytoju. 1922, Italijoje įsigalėjus fašistams, kolonijinis karas Libijoje buvo atnaujintas, o Idrisas as Sanusi išvyko į Egiptą. Iki 1931 šalis, išskyrus jos vidinius rajonus, buvo užkariauta. Prasidėjo jos kolonizacija, kurią nutraukė II pasaulinis karas (1939–45). Vietos gyventojai buvo išstumiami į pietinius rajonus, į jų vietą kėlėsi kolonistai (jų atvyko apie 100 000). 1939 paskelbta Italijos dalimi. 1940 Libijoje prasidėjo Didžiosios Britanijos ir Italijos (nuo 1941 ir Vokietijos) kariuomenių mūšiai. Idrisas as Sanusi mainais už pažadą po karo pripažinti Libijos nepriklausomybę parėmė Didžiąją Britaniją. 1943, iš Libijos išstūmus Italijos ir Vokietijos kariuomenes, Kirenaiką ir Tripolitaniją pradėjo valdyti Didžiosios Britanijos, Fecaną – Prancūzijos karinė administracija. Per karą Libija buvo nuniokota.
Idrisas as Sanusi (vėliau – karalius Idrisas I; 20 a. 5 dešimtmetis)
Nepriklausomybės laikai
1949 Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu Libija iki 1952 turėjo tapti nepriklausoma. 1950 priimta konstitucija. 1951 12 24 paskelbta Libijos jungtinės karalystės (ją sudarė Fecano, Kirenaikos ir Tripolitanijos provincijų federacija) nepriklausomybė. Karaliumi tapo Idrisas as Sanusi, pasivadinęs Idrisu I. Tuo metu Libija buvo viena neturtingiausių pasaulio valstybių; tai skatino Idrisą I plėtoti ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su didžiosiomis valstybėmis. 1953 pasirašyta sutartis su Didžiąja Britanija, 1954 – su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl jų karinių bazių steigimo ir naftos telkinių paieškos Libijoje. Į šalį pradėjo skverbtis užsienio kapitalas (1954–64 į Libijos ūkį buvo investuota 1,5 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių). 1955 rasti pirmieji naftos telkiniai ir pradėta jos gavyba. Tai sparčiai keitė šalies ūkį ir gyventojų socialinę sudėtį: nyko klajoklinė gyvensena, plėtojosi miestai (ypač Benghazi ir Tripolis), klostėsi nauji visuomenės sluoksniai – darbininkai, inteligentai, verslininkai.
Ūkio ir socialinės permainos skatino ir politinius pokyčius: 1963 Libija pertvarkyta į unitarinę valstybę, toliau plėtota demokratija (rinkimų teisė suteikta ir moterims). Pajamos iš naftos daugiausia buvo skiriamos pramonei, sveikatos priežiūrai, švietimui ir susisiekimo sistemai plėtoti. Dėl sparčios ūkio plėtros šalyje labai padidėjo darbo jėgos (ypač kvalifikuotos) paklausa. Į Libiją atvyko daug specialistų iš Vakarų ir arabų šalių (daugiausia iš Egipto).
M. al Kaddafi (viduryje) susitikime su studentais (Tripolis, 1973 08 01)
Ūkio plėtra, socialiniai pokyčiai griovė senąją visuomenės sanklodą. Šalies ūkio pajungimas Vakarų valstybių interesams stiprino nacionalistines nuotaikas. 1969 09 01, pasinaudojusi Idriso I kelione į Turkiją, valdžią paėmė M. al Kaddafi vadovaujama slapta karinė organizacija. Šalis pavadinta Libijos Arabų Respublika. Valdžią perėmė Revoliucinis komitetas (pirmininkas M. al Kaddafi), Libijos prezidentu tapo M. al Kaddafi ir šalyje pamažu įsigalėjo jo autoritarinis režimas. 1970 buvo uždarytos užsienio valstybių karinės bazės, konfiskuota žydų ir italų žemė, specialistai europiečiai pakeisti arabų šalių, daugiausia Egipto, specialistais. Uždrausta gaminti alkoholinius gėrimus ir jais prekiauti. Įstaigose leista vartoti tik arabų kalbą. Kaip režimo atrama įkurta Arabų socialistinė sąjunga (vienintelė legali partija, veikė iki 1977). Nuo 1971 pamažu imta nacionalizuoti naftos bendroves.
1973 M. al Kaddafi paskelbė kultūrinės revoliucijos programą (kova su biurokratija, naikinamos iš užsienio įvežtos knygos, propaguojančios ateizmą, kapitalizmą ir komunizmą, smerkiama parlamentinė demokratija) ir vadinamąją trečiąją pasaulinę teoriją, kurioje keliama naujos sistemos, vadinamojo islamo socializmo, kuris skirtųsi nuo kapitalizmo ir komunizmo, kūrimą. Stiprinta religijos įtaka. 1977 priimta nauja konstitucija. Šalis pavadinta Libijos Arabų Socialistine Liaudies Džamahirija. Pagal konstituciją, Libijos aukščiausia valdžios institucija tapo Visuotinis Liaudies Susirinkimas, kurį sudaro vietinių liaudies susirinkimų ir komitetų atstovai. Valstybės vadovu (faktiškai diktatoriumi) vėl išrinktas M. al Kaddafi.
Libijos užsienio politika buvo orientuota į arabų šalis (iki 1973 daugiausia į Egiptą) ir SSRS. Šios politikos esminis bruožas – bandymai sudaryti sąjungą su įvairiomis arabų valstybėmis, iš kurių nė vienas nebuvo įgyvendintas. M. al Kaddafi režimas finansavo ir rengė teroristus iš Šiaurės Airijos, Filipinų, Zimbabvės, rėmė Egipto, Sudano, Maroko antivyriausybines jėgas, Ispanijos teroristus ir separatistus, Centrinės Amerikos kairiąsias jėgas. 1988 už mėginimą destabilizuoti padėtį Ramiojo vandenyno pietinės dalies šalyse (ir Australijos opozicijos rėmimą) su Libija diplomatinius santykius nutraukė Australija. Libijos parama Čado sukilėliams virto 1979–88 karine intervencija (dar 1973 Libija užėmė Čado pasienio ruožą, kuriame gausu naudingųjų iškasenų). M. al Kaddafi režimas rėmė Palestinos išsivadavimo organizacijos radikalųjį sparną; tokia politika lėmė Libijos tarptautinę izoliaciją. 1986 Jungtinės Amerikos Valstijos apkaltino Libiją tarptautinio terorizmo rėmimu ir nutraukė su ja ekonominius bei diplomatinius santykius; Europos ekonominės bendrijos valstybės juos t. p. apribojo. 1986 Jungtinių Amerikos Valstijų aviacija bombardavo Libijos vyriausybines ir karines įstaigas, teroristų rengimo centrus (žuvo 37 žmonės.); tai arabų šalyse šiek tiek sustiprino Μ. al Kaddafi autoritetą.
Libijos vidaus ekonominė politika (ūkio suvalstybinimas) ir pasaulinėje rinkoje smukusios naftos kainos 9 dešimtmečio pabaigoje sukėlė krizę, ją dar sustiprino komunistinės sistemos Europoje žlugimas; tai skatino keisti šalies užsienio politiką. 1989 Libija ir Čadas pasirašė taikos sutartį. 1990–91 Libija kritikavo Irako įvykdytą Kuveito užgrobimą. 1996 buvo nuslopinti šalyje kilę islamistų sukilimai. 2003 Libija prisiėmė atsakomybę už keleivinio lėktuvo susprogdinimą 1988 virš Lockerbie (Škotija; apie 270 žuvusių keleivių šeimoms Libija įsipareigojo sumokėti 2,3 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kompensaciją) ir jai buvo panaikintos tarptautinės bendrijos įvestos sankcijos. 2003 viduryje Libija paskelbė atsisakanti masinio naikinimo ginklo kūrimo programų. Nuo 2006 03 Visuotinio Liaudies Komiteto generalinis sekretorius (vyriausybės vadovas) buvo B. A. al Mahmudi, bet faktiškai valstybei ir toliau vadovavo M. al Kaddafi. Libijos pietrytiniuose regionuose, kurie ribojasi su Čadu ir Sudanu, būta dažnų pasienio ginkluotų susirėmimų.
Libijos revoliucijos 17‑ųjų metinių šventimas Tripolyje (1986 09 01)
Prasidėjus Arabų pavasariui 2011 02 27 Bengazyje sudaryta Libijos laikinoji nacionalinė taryba (ją 2011–12 pripažino dauguma pasaulio valstybių). Po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir sukilėlių, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos M. al Kaddafi 2011 05 buvo sukilėlių nuverstas ir 2011 10 nužudytas. 2012 07 įvyko Nacionalinio kongreso rinkimai, 08 08 Laikinoji nacionalinė taryba perdavė įgaliojimus naujai išrinktai institucijai. 2014 06 išrinkta dar viena įstatymų leidžiamoji institucija – Atstovų rūmai (veikė Tobruke). Abu parlamentai neigė vienas kito legitimumą, bet realios valdžios nei vienas neturėjo – padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jungtinėms Tautoms tarpininkaujant nuo 2015 pradžios vyko priešiškų grupių diplomatiniai susitikimai ir taikos derybos, 2015 12 pasirašytas Libijos politinis susitarimas ir sudaryta Nacionalinio sutarimo vyriausybė (ministras pirmininkas 2016–2021 F. al‑Sarrajas). 2019 04–2020 06 Libijos nacionalinė armija (vadas Kh. Haftaras, remiama Rusijos) nesėkmingai bandė užimti Nacionalinio sutarimo vyriausybės (remiama Turkijos) valdomą sostinę Tripolį, užėmė svarbų Sirte miestą Libijos centre. 2020 10 Libijos nacionalinė armija ir Nacionalinio sutarimo vyriausybė susitarė dėl paliaubų šalyje ir užsienio karinių dalinių išvedimo, 2021 03 sudaryta laikinoji Nacionalinės vienybės vyriausybė (ministras pirmininkas A. H. al‑Dbeibeh). 2021 09 Atstovų rūmai pareiškė nepasitikėjimą Nacionalinės vienybės vyriausybe ir 2022 03 sudarė Nacionalinio stabilumo vyriausybę (ministras pirmininkas O. Hamada; Jungtinės Tautos pasmerkė). Nuo 2022 05 vyksta susirėmimai tarp dviejų Libijos vyriausybių rėmėjų.
Per 2023 09 virš Jonijos jūros susiformavusią audrą Danielis (laikoma istorijoje daugiausia aukų nusinešusiu tropinio tipo ciklonu Viduržemio regione) Libijos šiaurės rytinėje pakrantėje sugriuvus Dernos ir Mansouro užtvankoms ir prasidėjus potvyniui žuvo daugiau kaip 4300 žmonių.
Libija priklauso Arabų lygai (nuo 1953), Jungtinėms Tautoms (nuo 1955), OPEC (nuo 1962), Afrikos vienybės organizacijai (nuo 1963).
L: J. Wright Libya: a Modern History London 1982; A. Mrozek-Dumanowska Między ascetyzmem a reformacją. Islam w Libii Warszawa 1994; G. Arnold The Maverick State: Qaddafi and the New World Order London 1997.
Libijos konstitucinė santvarka