Mėnulio libracija: S – stebėtojas, P – perigėjus, A – apogėjus. Vakarinė ir rytinė Mėnulio sritis periodiškai pasirodo ir vėl pasislepia
librãcija (lot. libratio – svyravimas), palydovo, kurio orbitinis ir sukimosi apie ašį periodai sutampa, tikrasis ir tariamasis svyravimas apie savo centrą, matomas iš planetos. Geriausiai ištirta Mėnulio libracija. Žemės potvyninės jėgos veikia šiek tiek pailgą Mėnulio figūrą ir verčia jį svyruoti apie masės centrą apie 2′ kampu – tai tikroji, arba fizinė, libracija. Daug didesni yra tariamieji Mėnulio svyravimai, vadinami optine libracija. Jos kilmė yra trejopa. Optinė ilgumos libracija atsiranda dėl to, kad apie ašį Mėnulis sukasi tolygiai, o elipsine orbita skrieja netolygiai (sparčiausiai – ties perigėjumi). Libracijos padariniai pavaizduoti 1 pav., kuriame parodytos Mėnulio padėtys orbitoje kas ketvirtį periodo. Pusę mėnesio atrodo, kad paviršius slenka iš vakarų į rytus, kitą pusę – atgal; svyravimo amplitudė 7°54′. Optinė platumos libracija vyksta dėl Mėnulio sukimosi ašies pasvirimo į jo orbitos plokštumą 83°21′ kampu.
Ašis išlaiko orientaciją, todėl pusę mėnesio į Žemę būna atgręžta vieno ašigalio sritis, kitą pusę – kito; svyravimo amplitudė 6°50′. Dar yra parinė, arba paralaksinė, libracija. Dėl Žemės sukimosi svyruoja stebėtojo padėtis erdvėje, jam atrodo tarsi svyruotų Mėnulis (lemia jo artumas). Žemės pusiaujuje šios libracijos amplitudė 57′. Dėl libracijos iš Žemės galima apžvelgti 59 % (o ne 50 %) Mėnulio paviršiaus.
Mėnulio platumos libracija: S – stebėtojas, aa′ – Mėnulio sukimosi ašis (atrodo, kad Mėnulis svyruoja dienovidinių kryptimi)
906