liceñcinė sutarts, rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis (licenciaras) suteikia teisę kitai šaliai (licenciatui) naudotis licencijos objektu nustatytomis sąlygomis ir nurodytoje teritorijoje, o licenciatas įsipareigoja mokėti atlygį už naudojimąsi licencijos objektu. Licencinė sutartis gali leisti su jos objektu atlikti įvairius veiksmus: gaminti, naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti arba tam tikslui naudoti tam tikrą gamybos būdą. Licencine sutartimi nustatoma licencijos rūšis (pvz., išimtinė ar neišimtinė), galiojimo teritorija (valstybės dalis, viena ar kelios valstybės), galiojimo terminas ir nutraukimo tvarka, licencinio atlygio dydis ir apmokėjimo tvarka, šalių teisės ir pareigos, atsakomybė už sutarties sąlygų pažeidimą ir kita. Licencinė sutartis pagal objektą registruojama tam tikrame registre (pvz., dizaino, filmų, patentų, prekių ženklų).
Lietuvoje licencinės sutarties turinį reglamentuoja Patentų (1994), Autorių teisių ir gretutinių teisių (1999, nauja redakcija 2003), Prekių ženklų (2000), Augalų veislių apsaugos (2001), Dizaino (2002), Kino (2002, nauja redakcija 2012) ir kiti įstatymai.
2956