Lchtenšteino istòrija
Gutenbergo pilis (13 a.) – viena iš dviejų išlikusių Lichštenšteino pilių
Antikos laikais dabartinis Lichtenšteinas buvo Retijos (Romos imperijos administracinis vienetas) dalis. 5 a. žlungant Romos imperijai čia apsigyveno germaniškos alemanų gentys (daugumos dabartinio Lichtenšteino gyventojų protėviai). Vėliau, valdant frankams, Lichtenšteinas buvo suskirstytas į grafystes, kurių ribos ir pavadinimai keitėsi, ilgainiui įsitvirtino Hohenemo grafai.
Vaduco pilis (12 a.) – oficiali Lichtenšteino kunigaikščių rezidencija
Naujieji laikai
Aukštutinės Austrijos didikai Lichtenšteinai 1699 iš Hohenemo grafų nusipirko dabartinio Lichtenšteino teritorijoje buvusias Schellenbergo, 1712 – Vaduco grafystes. 1719 Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis VI abi grafystes sujungė, naujam dariniui suteikė savarankiškos kunigaikštystės statusą. Pirmuoju jos valdovu tapo kunigaikštis Antonas Florianas Lichtenšteinas. Per Napoleono karus 1806 panaikinus Šventąją Romos imperiją, Lichtenšteinas tapo 1806 07 sukurtos Reino sąjungos dalimi. Napoleonui I praradus valdžią 1815–66 priklausė Vokietijos sąjungai.
Nepriklausoma kunigaikštystė
Nuo 1866 nepriklausoma kunigaikštystė, nuo 1876 iki I pasaulinio karo glaudžiai susijusi su Habsburgų valdoma Austrijos imperija. 1868 pasiskelbė neutralia valstybe. 1921 tapo konstitucine monarchija. Dėl I pasaulinio karo metais žlugusio ūkio 1924 buvo priverstas sudaryti muitų ir finansų sąjungą su Šveicarija.
Per II pasaulinį karą liko neutrali valstybė, daug kariaujančios Europos šeimų čia pervežė savo turtus. Po karo Lichtenšteino kunigaikščių žemes Čekijoje, Moravijoje ir Silezijoje nusavino Čekoslovakijos vyriausybė (21 a. pradžioje tebevyksta teisminiai ginčai dėl jų grąžinimo), bet Lichtenšteino ūkis daugiausia dėl mažų mokesčių greitai atsigavo.
Lichtenšteino vyriausybės rūmai Vaduce (1905)
1938–97 Lichtenšteiną valdė Tėvynės sąjungos ir Lichtenšteino pažangiųjų piliečių partijos koalicija. 1971 nutarta, kad užsieniečių skaičius neturi viršyti 1/3 šalies gyventojų. Ilgainiui Lichtenšteiną paveikė Europos demokratėjimo procesai, 1984 referendume moterims suteikta balsavimo teisė per nacionalinės reikšmės (ne vietos valdžios) rinkimus. 1991 Lichtenšteinas įstojo į Europos laisvosios prekybos asociaciją, 1994 prisijungė prie Europos ekonominės erdvės, nors tam prieštaravo Lichtenšteino muitų sąjungos partneris Šveicarija. Lichtenšteino vyriausybės sprendimą būti Europos ekonominės bendrijos nariu 1995 patvirtino gyventojų referendumas, tais pačiais metais šalis buvo priimta į Pasaulio prekybos organizaciją.
Lichtenšteinas 21 amžiuje
Nuo 2000 Lichtenšteinas dažnai kritikuojamas (ypač stipriai 2008 Vokietijos vyriausybės) dėl nenoro prisidėti prie daugelio pasaulio šalių kovos su pinigų plovimu (2001 Lichtenšteinas pakeitė bankų veiklos įstatymus, naujai atidaromos sąskaitos nebegali būti anoniminės). Per 2003 referendumą dauguma gyventojų pritarė konstitucijos pataisoms; jomis išplėsta kunigaikščio valdžia – jis gali paleisti vyriausybę, vetuoti įstatymus, skiria teisėjus ir kita. Nuo 2011 Lichtenšteinas priklauso Schengeno erdvei. Nuo 2013 šalį valdo Lichtenšteino pažangiųjų piliečių partijos vyriausybė (ministras pirmininkas Adrianas Hasleris), bet didelę politinę įtaką išlaiko valdantysis (nuo 1989) monarchas Hansas Adamas II.
Lichtenšteino herbas ant vyriausybės rūmų fasado
Nuo 1990 Lichtenšteinas – Jungtinių Tautų narys.
Lichtenšteino konstitucinė santvarka
Lichtenšteino partijos ir profsąjungos