Lidija

Ldija (gr. Lydia), senovės šalis Mažosios Azijos vakaruose.

Buvo apgyventa indoeuropietiškų lidų genčių, kurios 7–4 a. pr. Kr. vartojo raidinį raštą. Garsėjo aukso telkiniais. Lidijoje buvo nukaltos pirmosios žinomos metalinės monetos (apie 7 a. prieš Kristų). Plėtojo prekybą su graikais ir kitomis tautomis.

Pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Lidija priklausė Frigijai, 7 a. pr. Kr. tapo nepriklausoma (sostinė Sardai). Graikų šaltiniai teigia, kad iš pradžių Lidiją valdė mitinių Heraklidų dinastija. Apie 680 pr. Kr. į valdžią atėjo Gigas (valdė iki 650 ar 645 pr. Kr.), Mermnadų dinastijos pradininkas. Jam valdant Lidija tapo galinga valstybe. Jos įtakos plitimui daugiausia priešinosi Mažosios Azijos graikų miestai, ypač Miletas. 585 pr. Kr. kilo karas su Medija. Jam pasibaigus buvo nustatytos abiejų valstybių įtakos sferos Mažosios Azijos rytinėje dalyje. Krezo laikais (560–546 pr. Kr.) Lidijai priklausė didesnioji Mažosios Azijos pusiasalio dalis (išskyrus pietinius rajonus) – tai Lidijos didžiausios galios laikotarpis.

546 pr. Kr. Krezą sumušė ir Lidiją užėmė Persijos karalius Kyras II Didysis; Lidija tapo Persijos imperijos satrapija (provincija). 334–333 pr. Kr. Lidiją užėmė Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties 323 pr. Kr. Lidija atiteko Seleukidų valstybei, 190 pr. Kr. – Pergamui. 133 pr. Kr. Lidija tapo Romos Azijos provincijos dalimi.