liejinia, liejybos būdu pagamintos skulptūros ir taikomosios dailės dirbiniai – medaliai, monetos, ginklai, liturginiai reikmenys, papuošalai, jų elementai, stiklo dirbiniai, architektūros detalės (grotos, turėklai, baliustrados).
Istorinė apžvalga
Mesopotamijoje ir Indijoje metalo liejyba žinota jau ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų, Artimuosiuose Rytuose stiklo liejyba – nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų. Senovės Egipte nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų pagal vaškinius modelius iš bronzos ir tauriųjų metalų buvo liejami baldai, indai, smulkioji plastika, juvelyrika, pomirtinės kaukės. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų liejiniai plito Kaukaze, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Kretoje ir Mikėnuose (laidojimo kaukės, ritonai, papuošalai), Kinijoje (bronziniai ritualiniai indai), Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų – Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje (skitų liejiniai).
Merkurijaus statulėlė iš senovės Romos (bronza, maždaug 2 a. pr. Kr., Britų muziejus Londone)
Senovės Graikijoje pagal vaškines formas buvo liejamos bronzinės statulos ir auksakalystės dirbiniai (monetos, medaliai, plaketės, indai). Liejiniai buvo paplitę Etrūrijoje (Kapitolijaus vilkė, 500 pr. Kr., Roma). Pagal etruskų tradicijas romėnai iš metalo liejo baldus, šviestuvus, buities ir juvelyrinius dirbinius, skulptūras. Bronzinėmis imperatorių statulomis (raito Marko Aurelijaus, 161–180, Roma) buvo puošiamos aikštės, skulptūromis ir dekoratyvinėmis detalėmis – šventyklų portikai. Nuo 4 a. plito alavo liejiniai (koptų amuletai). Bizantijoje iš įvairių metalų buvo liejami buities ir liturginiai reikmenys. Liejyba buvo viena svarbiausių technikų ikikolumbinėje Amerikoje (daugiausia dabartinėse Bolivijos, Peru, Ekvadoro, Meksikos teritorijose), Tangų laikotarpio (618–907) Kinijoje. Europoje viduramžiais liejyba plačiai naudota papuošalams, liturginiams reikmenims, knygų aptaisams ir kitiems dirbiniams kurti. Romanikos laikotarpiu Europoje buvo liejami ritualiniai ir liturginiai reikmenys (žvėrių pavidalo akvamanilės), sakraliniai įrenginiai (Šv. Baltramiejaus bažnyčios krikštykla, 1107–18, Lježas), dekoratyvinės skulptūros (liūtai Braunshweigo bažnyčioje, 1166).
Gausi ornamentika būdinga gotikos laikotarpio liejiniams, juose kartota architektūros dekoras ir skulptūros plastika. Renesanso epochoje liejiniai pradėti gaminti metalo dirbinių centruose Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Renesanso architektūrą puošė lieti ornamentuoti vartai, tvorelės, grotelės, dekoratyvinė ir apvalioji skulptūra (Dovydas Medici rūmuose Florencijoje, apie 1440, skulptorius Donatello), paminklai (raito B. Colleoni statula Venecijoje, 1488, skulptorius A. del Verrocchio), šventovių durys (Florencijos katedros baptisterijos durys Rojaus vartai, 1435, skulptorius L. Ghiberti), smulkioji plastika, medaliai, plaketės, buitiniai ir dekoratyviniai dirbiniai. Sudėtingų liejinių, kuriuose taikytos kelios metalo apdorojimo technikos, 16–18 a. sukūrė B. Cellini, G. L. Bernini (Italija), E. Delaune’as, F. Girardonas, A. Coysevoxas, P. Germainas, C. Ballinas, É.-M. Falconet (Prancūzija), H. Mielichas, W. Jamnitzeris, P. Fischeris, A. Eisenholtas (Vokietija), H. Beuerlis, B. Moncornet, F. J. Morisonas, J. van der Spee, P. van Vianenas (Olandija) ir kiti. 16–18 a. plito lieti alaviniai indai, plaketės, medaliai, dekoratyviniai dirbiniai, imituojantys brangesnius sidabrinius. 18 a.pirmoje pusėje vyravo lenktų linijų, įmantraus dekoro rokoko stiliaus liejiniai, nuo 18 a. ketvirto ketvirčio – racionalių formų, aiškios kompozicijos klasicistiniai liejiniai (Ch. Percier, P. F. L. Fontaine’o, brolių Adamų liejinių projektai).
19 a. vyravo istorizmas ir eklektika, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje – modernas. Lietų skulptūrų iš metalo (daugiausia bronzos) 20 a. pirmoje pusėje sukūrė A. Rodinas, R. Duchamp’as‑Villonas (Prancūzija), U. Boccioni, A. Giacometti (Italija), A. Pevsneris (Jungtinės Amerikos Valstijos), laiptų turėklų, balkonų grotelių, šviestuvų, durų rankenų, baldų detalių, indų, papuošalų – V. Horta, H. C. van de Velde, Ph. Wolfersas (Belgija), J. M. Olbrichas (Austrija), R. J. Lalique’as, H. Guimard’as, L. Gaillard’as (Prancūzija), L. C. Tiffany (Jungtinės Amerikos Valstijos), G. Jensenas (Danija), Ch. De Temple’is (Didžioji Britanija). 3–4 dešimtmečio art deco liejiniams būdinga geometrinių ir aptakių formų kontrastai – J. Dunand’o (Šveicarija), C. Linossier (Prancūzija), R. Fisherio (Jungtinės Amerikos Valstijos), G. Jasperso (Olandija), F. di Verduros (Italija) dekoratyviniai liejiniai.
Po II pasaulinio karo liejyba naudota juvelyrikoje, dekoratyvinėje dailėje, skulptūroje. Vienetinių liejinių raidą skatino auksakalių gildijų veikla Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse, patobulėjusi liejybos technika, tarptautinės parodos (nuo 1965 Hanau rengiama Sidabro trienalė). 20 a. antroje pusėje lietų metalo dirbinių sukūrė G. Jenseno dirbtuvės meistrai (Danija), T. Hvorslev, T. H. Bahadiras (Švedija), S. Perssonas, P. Pulliainenas, H. Taskine (Suomija), J. van Nouhuysas (Olandija), M. Hinterleitneris, U. ir M. Kaufmannai, U. Bahrs (Vokietija), Chr. De Ranteris (Belgija), K. Bailey, Jo Bagshaw (Didžioji Britanija), L. Sabattini (Italija), J. Bagley, C. Morris Bach (Jungtinės Amerikos Valstijos), skulptūrų – H. S. Moore’as (Didžioji Britanija), A. Calderis, N. Oliveira, W. Warehamas, A. Heldas (Jungtinės Amerikos Valstijos), M. Abakanowicz (Lenkija) ir kiti.
Liejiniai Lietuvoje
Lietuvoje bronzos amžiuje buvo liejami darbo įrankiai, ginklai, jų detalės, namų apyvokos reikmenys, papuošalai. Nuo pirmųjų amžių po Kristaus liejybos būdu kurti rytinių baltų kultūrai būdingi papuošalai (antkaklės, segės, apyrankės, smeigtukai), diržų sagtys, žirgų kamanos. 9–10 a. būdingi puošnūs bronziniai ir žalvariniai lieti papuošalai (žiedai, antkaklės, plokštelinės segės, apyrankės, smeigtai). Antro tūkstantmečio pradžioje pradėta lieti metalinius pinigus.
Gotikos laikais liejiniai įgijo dailės stilių bruožų. Įvedus krikščionybę pradėta lieti varpus. 15 a. architektūra buvo puošiama lietomis gipso detalėmis (Trakų Salos pilies konsolės). 15–17 a. iš vietinės geležies ir įvežtinio vario, plieno bei alavo buvo liejamos patrankos, varpai, dekoruoti ornamentais ir įrašais. Meniškų liejinių (daugiausia varpų) sukūrė M. Hofmanas (Šaukėnų bažnyčios varpas, 1587), J. Delamarsas (Vilniaus Šv. Jono, 1676, Alytaus, 1669, Alsėdžių, 1679, bažnyčių varpai), J. Broiteltas (Viduklės, 1644, Plungės, 1646, bažnyčių varpai). Nulieta skulptūrinių dekoru puoštų alavinių pasidabruotų karstų (J. Radvilos, E. Radvilienės ir kitų, evangelikų reformatų bažnyčioje Kėdainiuose, 17 amžius). 16–17 a. kuriant liturginius reikmenis, indus, papuošalus, medalius, monetas, ginklus, kario ir žirgo aprangą liejyba derinta su kitomis technikomis. Renesansinių liejinių sukūrė S. Bekas, J. Bemas, J. Engelhartas, G. J. Caraglio, P. Platina ir kiti. Baroko laikotarpiu liejiniai tapo labai puošnūs. Lieti ir kalstyti papuošalai, valdžios ženklai, liturginiai reikmenys, kryžiai dažnai buvo dekoruojami filigranu, inkrustuojami emaliu, brangakmeniais. Lieta vartai, grotos, durų ir skrynių apkaustai. 17–18 a. liejinių sukūrė auksakaliai J. Falbauskas, T. Skendzerskis, Z. Šneideris, P. J. Šteinbiuchleris, L. Vilacas ir kiti. Klasicizmo laikotarpiu plito santūrių formų liejiniai, jiems įtaką darė Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos dirbiniai. 19 a. įsivyravo istorizmo formos. Tobulinta liejybos technika, iš ketaus, rečiau bronzos lieta buities reikmenys, antkapiai, kryžiai, laiptų turėklai, grotelės, tvoros, vartai. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos interjeruose išliko moderno laikotarpio liejinių.
Po II pasaulinio karo kurti realistinių formų, 7–9 dešimtmetyje – apibendrintos plastikos, 20 a. pabaigoje – postmodernistinių formų liejiniai. Dekoratyvinių liejinių sukūrė E. Budvytienė, F. Daukantas, P. Gintalas, R. Inčirauskas, P. Lantuchas, A. Mizgiris, K. Petrikaitė‑Tulienė, T. E. Vaivadienė, skulptūrų – K. Bogdanas, A. Bosas, K. Jaroševaitė, G. Jokūbonis, G. Karalius, S. Kuzma, D. O. Matulaitė, R. Midvikis, Š. Šimulynas, V. Vildžiūnas, medalių – A. Olbutas, P. Repšys, D. Zundelovičius, A. Žukauskas, papuošalų – M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Juzėnas, V. Matulionis, A. Šepkus, S. Virpilaitis, A. Mikutis, Ą. L. Vaitukaitis, stiklo dirbinių – R. Balsys, E. Biliūnas, A. Daugėla, G. Didžiūnaitytė, V. Grabauskas, R. Kriukas, I. Lipienė, V. Paulauskas, D. Ramelis, A. Žilys.
Jaunius Erikas Kaubrys. Driežas (stiklas, 2003)
L: L. Vaitkunskienė Sidabras senovės Lietuvoje Vilnius 1981; B. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius Vilnius 2001; M. Brensztejn Zarys dziejów ludwisarstwa na ziemiach b. Wielkiego Księstwa Litewskiego Wilno 1924; J. Evans A History of Jewellery 1100–1870 London 1953; K. Solov′ev Istorija chudožestvennogo metalla drevnego mira Moskva 1962; H. Haedeke Zinn Braunschweig 1963; J. Banister Old English Silver New York 1965; D. E. Strong Greek and Roman Gold and Silver Plate London 1966; G. Hughes Modern Silver Throughout the World 1880–1967 London 1967; K. Pechstein Goldschmiedewerke der Renaissance Berlin 1971; A. Petričenko Kniga o lit′e Moskva 1972; T. Markova Nemeckoe chudožestvennoe serebro XVI–XVIII vekov Moskva 1975; E. Schmidt Kleine Geschichte des Eisenkunstgusses Leipzig 1976.
2972