plieno liejyklos cecho fragmentas
liejininkỹstė, liejinių gamyba; metalo apdirbimo pramonės šaka. Liejimu gaminama bet kokio dydžio ir bet kokios konfigūracijos detalės ir ruošiniai. Lietos detalės staklių pramonėje sudaro apie 80 %, tekstilės įrenginių pramonėje apie 70 %, automobilių ir traktorių gamyboje apie 55 %. Svarbiausieji liejinių gamybos technologiniai procesai: liejimo formų gaminimas, metalo lydymas ir jo pilstymas į formas, liejinių išėmimas iš formų, valymas ir terminis apdirbimas. Daugiausia naudojamos vienkartinės liejimo formos, pagamintos iš smėlio ir molio (formavimas). Skystas metalas, išlydytas lydkrosnėje, konverteryje ar kitame lydymo agregate, pilamas į formas ir, kai sukietėja, liejinys išstumiamas. Nuo jo atskiriama liečių sistema, nuvalomi mišinio likučiai, pašalinamos prielajos ir, jei reikia, liejinys atkaitinamas, grūdinamas. Liejant masiškai ir didelėmis serijomis daugelis technologinių procesų automatizuota. Kompleksiškai mechanizuotos liejyklos turi automatinių liejinių gamybos linijų.
Istorija
Senovės Kinijoje, Indijoje, Babilonijoje, Egipte, Graikijoje buvo liejami ginklai, meno, religinės paskirties, namų apyvokos dirbiniai. 13–14 a. lietais meno dirbiniais garsėjo Bizantija, Venecija, Genuja, Florencija, 15–17 a. ir Italija. 18 a. pradėta masinė liejinių gamyba. 19–20 a. liejininkystės procesai buvo tobulinami, įrenginiai automatizuojami naudojant kompiuterinę ir mikroprocesorinę techniką.
Lietuvoje
Vario ir žalvario liejinius pradėta gaminti apie 16 a. prieš Kristų. Narkūnų piliakalnyje (Utenos rj. savivaldybės teritorijoje) aptikta iš 2–1 tūkst. pr. Kr. samtelių, tiglių, liejimo formų ir krosnelių liekanų. 13–14 a. pradėtos lieti sidabrinės lietuviškos grivinos. 15 a. Vilniuje buvo didelė patrankų liejykla, vėliau jų atsirado Valkininkuose, Kaune. 19 a. antroje pusėje pastatyta daugiau liejyklų; jose buvo liejama iš aukštakrosnių ketaus (įvežamo daugiausia iš Vokietijos). 1913 veikė 12 didesnių liejyklų (jose buvo liejama žemės ūkio mašinų dalys, santechnikos ir buitiniai gaminiai). Po I pasaulinio karo liejinių gamyba labai sumažėjo. Per II pasaulinį karą daug liejyklų buvo sugriauta. Po II pasaulinio karo senosios liejyklos atstatytos ir išplėstos, pastatyta naujų; tarp jų didžiausia Lietuvos liejykla Centrolitas (1962; nuo 1993 akcinė bendrovė Kauno ketaus liejykla). 9 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje veikė 25 ketaus, 4 plieno ir 21 spalvotųjų metalų liejykla; technologiniai procesai jose mechanizuoti ir automatizuoti. Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus plėtoti rinkos ekonomiką kito gamybos įmonių struktūra, gamybos technologija, kartu kito liejininkystės produkcija ir jos rinka, liejinių gamyba smuko. Liejyklų veiklai koordinuoti 1995 įkurta Lietuvos liejyklų asociacija. Pamažu pradėjo atsigauti liejinių gamyba.
21 a. pradžioje Lietuvoje stambesnės liejyklos veikė šiose įmonėse – Kauno ketaus liejykla, Panevėžio ketus (įkurta 1962; nuo 1994 akcinė bendrovė), Darbų kolonija (įkurta 1962 Marijampolėje) ir Vienybė (įkurta 1960 Ukmergėje; nuo 1993 akcinė bendrovė). Liejininkystės mašinų ir technologijos specialybės inžinierius nuo 1961 rengia Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas). Liejininkystės moksliniai tyrimai atliekami Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedroje (nuo 2006 Gamybos technologijų katedra). Pirmąjį liejininkystės vadovėlį lietuvių kalba Metalų technologija. Liejininkystės pagrindai (1933) parašė V. Mošinskis. Liejininkystės pradmenų Lietuvoje pateikiama Jono Navasaičio knygoje Lietuviška geležis (2003).
išlydyto metalo pilstymas į formas
2271