liejýba, dailės kūrinio atlikimo būdas – liejama pagal modelį (liejimo formą) iš metalo (vario, bronzos, geležies, alavo, aukso, sidabro) ar kitos medžiagos (stiklo, gipso, cemento, vaško). Dirbinio tuščiaviduris modelis, pagamintas iš karščiui atsparios medžiagos (smėlio, molio, gipso, metalo), pripildomas metalo, stiklo, vaško ar kitos skystos masės, kuri stingdama įgauna tikrąją formą. Didelio dirbinio modelis gali būti montuojamas iš dalių, sutvirtinamas karkasu. Bronzai ir juvelyrikai dažnai naudojami lydomieji vaško modeliai (vadinamoji prarastojo vaško, pranc. cire perdue, technika) – molinis dirbinys dengiamas vašku ir vienu molio sluoksniu, jį išdegus vietoj ištekėjusio vaško į tuščią ertmę pilamas išlydytas metalas. Sustingęs liejinys apdorojamas – gludinamas, šlifuojamas, poliruojamas, cizeliuojamas, raižomas, auksuojamas, sidabruojamas, patinuojamas, ištapomas, kita. Liejyba gali būti derinama su metalo apdorojimo kitomis technikomis (kalyba, kalstymu, filigranu, granuliavimu). Liejybos būdu gaminami indai, juvelyriniai ir liturginiai dirbiniai, ginklai, šarvai, papuošalai, baldai, muzikos instrumentų detalės, patrankos, varpai.
Istorinė apžvalga
Liejyba žinoma nuo seniausių laikų. Patys ankstyviausi jos būdai – liejimas molinėse formose ir pagal vaškinius modelius. Mesopotamijoje ir Indijoje metalo liejyba naudota ketvirtame tūkstantmetyje, senovės Egipte – trečiame tūkstantmetyje, Kinijoje – antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, stiklo liejyba taikyta Artimuosiuose Rytuose antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Liejyba buvo plėtojama antikoje. Senovės Graikijoje pagal vaškinius modelius lieta bronzinės statulos, įvairių metalų papuošalai. Liejyba buvo populiari Etrūrijoje ir senovės Romoje, vėliau – Bizantijoje. Nuo 4 a. liejyboje pradėtas naudoti alavas. Viduramžiais liejyba ištobulinta Prancūzijoje ir Vokietijoje. 13 a. Europoje liejybos meistrai būrėsi į cechus, 14–16 a. Europoje steigtos karališkosios ir feodalų liejyklos, kuriose gaminta patrankos, varpai, skulptūros, antkapiai, buities reikmenys. Renesanso laikotarpiu Europoje ir Azijoje kūrėsi liejybos centrai, kuriuose gaminta buitiniai ir dekoratyviniai reikmenys, ginklai, interjero ir eksterjero elementai, servizai, tualeto reikmenų rinkiniai; liejyba tapo populiariausiu būdu vienetinei skulptūrai gaminti. 15 a. Vokietijoje pradėtas naudoti į bronzą panašus, bet pigesnis ketus (nuo 18 a. labai populiarus Rusijoje), 16–18 a., be kitų metalų, plačiai naudotas alavas (imitavo sidabrą), švinas (Versalio ir Petrodvoreco sodų skulptūros, tvorelės, baliustrados), 18 a. pabaigoje–19 a. – gipsas (antikinių statulų kopijos) ir geležis. 19 a. mechanizavus metalo dirbinių gamybą vienetinius liejinius vis dažniau keitė masinės gamybos metalo ir ketaus liejiniai. Nuo 19 a. antros pusės liejyba populiari profesionalių dailininkų kūryboje (daugiausia skulptūroje) ir masinėje gamyboje.
Liejyba Lietuvoje
Lietuvoje liejyba – viena seniausių metalo apdorojimo technikų. Narkūnų (Utenos rajono savivaldybė) piliakalnyje buvo rasta pirmo tūkstantmečio prieš Kristų metalo liejykla su liejimo formų, samtelių, krosnelių liekanomis. Liejyba plačiai taikyta nuo 15 a. antros pusės steigiamuose auksakalių cechuose. Renesanso laikotarpiu liejyklos veikė Vilniaus Žemutinėje pilyje (po 1524), Kaune (nuo 16 a.), Valkininkuose (nuo 1551), Nesvyžiuje, Varniuose. Liejyklos būta po Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje grindimis 16 a. antroje pusėje (veikė iki 1610 gaisro, aptikta 1986–87). 17–18 a. liejiniai buvo liejami Vilniaus pinigų kalykloje (netoli dabartinės Vokiečių gatvės) ir patrankų liejimo komplekse (vadinamoji Puszkarnia, Tilto gatvė). 1824 rašytiniuose šaltiniuose minima Vilniaus gubernijos ketaus liejykla. 20 a. 3–4 dešimtmetyje kaip vieną svarbiausių technikų plėtojo juvelyrai ir skulptoriai (V. Grybas, J. Zikaras, Juozas Mikėnas, kiti).
L: M. Brensztejn Zarys dziejów ludwisarstwa na ziemiach b. Wielkiego Księstwa Litewskiego Wilno 1924; A. Flerov Chudožestvennaja obrabotka metallov Moskva 1976; E. Schmidt Kleine Geschichte des Eisenkunstgusses Leipzig 1976.
2972