Lietuvà pértvarkos ir Atgimmo sjūdžio mẽtais (1988–1990)
Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo 1985 pradėtos pertvarkos tikslas buvo liberalizuoti Sovietų Sąjungą, bet išlaikyti SSKP politinį monopolį. Lietuvoje vėluojančią pertvarką LSSR ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybė sutiko priešiškai, šalininkų joje buvo nedaug. Sovietinės okupacinės valdžios veiksmais nepasitikinčią Lietuvos visuomenę SSRS pradėtą pertvarką sieti su Lietuvos reikalais paskatino 1987 08 23 Lietuvos laisvės lygos iniciatyva surengtas pirmas viešas mitingas Vilniuje minint 48 Molotovo–Ribbentropo pakto metines (mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo). Sovietinės valdžios suorganizuota mitingo smerkimo kampanija išgarsino jo svarbiausią reikalavimą – nutraukti sovietinę Lietuvos okupaciją, o mitingo organizatoriai ir veikėjai visuomenės nuostabai nebuvo nei įkalinti, nei ištremti, nors įvairiais būdais gąsdinti.
mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo minint Molotovo–Ribbentropo pakto 48 metines (Vilnius, 1987 08 23)
Lietuvoje kūręsi naujos visuomeninės organizacijos ir judėjimai – Lietuvos kultūros fondas (1987), paveldosaugos, intelektualų klubai, žaliųjų judėjimas ir kita – skatino Lietuvos visuomenę vis aktyviau veikti, ginti gyvybinius tautos interesus.
1987 pradėjo laisvėti ir kultūrinis gyvenimas. Leisdama įkurti Lietuvos kultūros fondą ir jame kaupti lėšas kultūros vertybių apsaugai bei kultūros projektams finansuoti, valdžia iš dalies atsisakė kultūros reikalų monopolio. M. Gorbačiovui 9 dešimtmečio antroje pusėje paskelbus viešumo politiką (viešumas), nebebuvo iš anksto cenzūruojami grožinės literatūros kūriniai, dauguma žurnalų, visi steigiami periodiniai leidiniai (cenzūra, Glavlit). Iš bibliotekų specialiųjų fondų į bendruosius viešai naudoti pradėta perkelti anksčiau neprieinamas knygas. Pamažu leista viešai svarstyti anksčiau draustas visuomeninio gyvenimo, t. p. ir Lietuvos istorijos temas. Susidarė sąlygos grąžinti per SSRS okupaciją mėgintą ištrinti istorinę atmintį. Ji tapo vienu svarbiausių tautinio atgimimo veiksnių.
1987 pradėjo steigtis neformalios organizacijos, kurios rūpinosi paminklosauga, kėlė į viešumą kultūros ir istorijos paminklų naikinimo faktus. Nuo 1988 vidurio visuomenės pastangas ginti ir gaivinti tautinę kultūrą sutelkė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (Sąjūdis). Radosi gausi be jokių leidimų leidžiama ir platinama spauda.
1989 Lietuvos menininkai, muzikai, literatai, architektai atsikratė tiesioginės kontrolės (Kompozitorių, Dailininkų, Rašytojų, Architektų, Žurnalistų sąjungos atsiskyrė nuo atitinkamų SSRS organizacijų), aktyviausieji – S. Geda, R. Gudaitis, A. Kaušpėdas, V. Landsbergis, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Nasvytis, A. Žebriūnas ir daugelis kitų – prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Laisvėjančioje žiniasklaidoje (ypač nuo 1988) atskleisti iki tol drausti arba iškraipomi Lietuvos istorijos faktai, svarstyta lietuvių kalbos padėtis, SSRS ekonominės plėtros poveikis Lietuvos visuomenei, ūkiui, žala gamtai. Sovietinės okupacijos metais šeimos, tradicijų, kultūros žmonių ugdyta, Katalikų Bažnyčios palaikoma lietuvių tauta per trumpą laiką tapo tautiškai nusiteikusia aktyvia visuomene.
Sąjūdžio mitingas Vingio parke Vilniuje (1988 07 09)
1988 06 03 Vilniuje 35 žymūs kultūros ir mokslo žmonės (tarp jų 17 LKP narių) įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Netrukus Sąjūdžio grupių įsisteigė visoje šalyje; iš pradžių Sąjūdis veikė kaip visuomeninis judėjimas, nariu laikytas kiekvienas remiantis judėjimo idėjas ir dalyvaujantis akcijose. Formaliai atsiradęs kaip parama M. Gorbačiovo reformoms Sąjūdis iš pradžių vengė jam, kaip kovotojui su SSKP ortodoksais, pakenkti. 1988 06 24 ir 07 09 pirmuosiuose sankcionuotuose Sąjūdžio mitinguose LSSR ir LKP vadovybei kelti nuosaikūs reikalavimai – siekti didesnio Lietuvos savarankiškumo. 08 23 mitinge (apie 150 000 dalyvių) jau reikalauta panaikinti Molotovo–Ribbentropo pakto ir SSRS agresijos (1940; Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)) padarinius. 1988 09 28 LSSR Vidaus reikalų ministerijos daliniams brutaliai išvaikius Lietuvos laisvės lygos mitingą, Sąjūdis atvirai stojo prieš LSSR ir LKP vadovybę, reikalavo ją keisti.
1988 10 19 LKP Centro komiteto I sekretoriumi išrinktas pertvarkos šalininkas A. M. Brazauskas. 1988 10 22–23 vykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas nepritarė radikaliems reikalavimams skelbti Lietuvos nepriklausomybę, priėmė nuosaikią programą – siekti Lietuvos savarankiškumo SSRS sudėtyje. Sąjūdis perėjo į opoziciją, kai 11 18 LSSR Aukščiausioji Taryba nepriėmė Sąjūdžio parengto įstatymo dėl LSSR įstatymų viršenybės, kuriuo siekta apriboti SSRS institucijų valdžią Lietuvoje ir sudaryti Lietuvos realaus savarankiškumo Sovietų Sąjungos sudėtyje prielaidas. 1988 11 25 Sąjūdžio vadovu – Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku – buvo išrinktas V. Landsbergis. Jo vadovaujamas Sąjūdis 1989 03 laimėjo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo rinkimus (36 vietas iš 42; Liaudies deputatų suvažiavimas). Laviruodama LSSR Aukščiausioji Taryba 05 18 priėmė deklaraciją dėl LSSR suvereniteto ir anksčiau atmestą įstatymą dėl LSSR įstatymų viršenybės.
Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas (Vilnius, 1988 10 22–23)
Formaliai Lietuvoje nepanaikintą vienpartinę sistemą griovė atsirandančios naujos politinės jėgos – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, žaliųjų judėjimas – ir atkuriamos senosios politinės organizacijos: Lietuvos demokratų partija, Krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, Jaunoji Lietuva. Pastarosios 3 organizacijos ir Lietuvos laisvės lyga nerėmė nuosaikios Sąjūdžio taktikos per rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą bijodamos, kad šis gali įteisinti Lietuvos buvimą Sovietų Sąjungoje.
1989 06 pradžioje SSRS liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijų reikalavimu buvo sudaryta komisija Molotovo–Ribbentropo pakto (1939) slaptųjų protokolų (SSRS neigė juos buvus) problemai tirti. Tyrimo tikslas – teisiškai įrodyti, kad 1940 SSRS okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes. Preliminarią išvadą apie slaptųjų protokolų buvimą Liaudies deputatų suvažiavimo komisija paskelbė 1989 09 29, suvažiavimas 12 24 išvadai pritarė.
Remdamasi 1,8 mln. Lietuvos žmonių parašais patvirtinta peticija dėl respublikų savarankiškumą ribojančių SSRS konstitucijos pataisų, Lietuvos delegacija suvažiavime priešinosi M. Gorbačiovo siekiams keisti SSRS konstituciją ir taip išlaikyti centralizuotą valdymą. Sąjūdžio deputatai netrukus įsitikino, kad M. Gorbačiovas nelinkęs arba negali Sovietų Sąjungos respublikoms suteikti savarankiškumo, jį gąsdina nepriklausomybės siekiai. Kaip priešprieša Sąjūdžiui 1988 11 04 SSKP Centro komiteto veikėjų iniciatyva buvo įkurta organizacija Jedinstvo, turėjusi Lietuvos visuomenę skaldyti ne tik dėl požiūrio į Lietuvos valstybingumą, bet ir etniniu pagrindu. Ši organizacija netapo masiniu judėjimu, buvo tik SSRS represinių institucijų ir SSKP vadovybės įrankis.
Nuo 1989 vasaros Lietuvoje stiprėjo valstybės nepriklausomybės atkūrimo nuotaikos, kurias skatino kai kurie radikalesni Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos nariai. Būdama atsakinga už Lietuvos politinę raidą ir santykius su SSRS, nuosaiki Sąjūdžio vadovybė žengė vis radikalesnius žingsnius – minint Molotovo–Ribbentropo pakto 50‑metį Sąjūdžio Seimas kvietė Lietuvos tautą (t. y. visus Lietuvos žmones) taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.
Baltijos respublikų nepriklausomybės judėjimų surengta manifestacija Baltijos kelias (1989 08 23) SSRS vadovybei parodė, kad nepriklausomybės siekia ne menkos, kaip teigė M. Gorbačiovas, ekstremistų grupės, bet pavergtos Baltijos šalių tautos. Sąjūdžio spaudžiama LSSR Aukščiausioji Taryba 1989 08 pabaigoje paskelbė išvadas apie Molotovo–Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, 1940 SSRS agresiją prilygino tarptautiniams nusikaltimams, sudarė komisiją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui rengti, 1989 12 pradžioje pakeitė LSSR konstituciją – panaikino SSKP politinį monopolį ir įteisino daugiapartinę sistemą. 1990 02 nutarimais Lietuvos Aukščiausioji Taryba (Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas) anuliavo 1940 07 21 Liaudies seimo ir 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos aktus.
Baltijos kelias 1989 08 23
Sparčiai keičiantis politinėms aplinkybėms, komplikavosi LSSR ir LKP vadovybės padėtis. LKP (pertvarkos laikotarpiu joje buvo daugiau kaip 200 000 narių), kaip SSKP padalinio, turinčio vykdyti jos politiką, įtaka visuomenei silpnėjo, ji vis labiau atsiliko nuo Lietuvos įvykių. Partijoje stiprėjo demokratines ir tautines nuostatas perimančių konformistų ir imperinių pažiūrų narių priešprieša. Didelė dalis komunistų buvo aktyvūs Sąjūdžio nariai. Daugiausia jie partijoje kėlė LKP statuso, programos keitimo, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (su išlygomis) idėjas. SSKP vadovybė joms kategoriškai nepritarė. Artėjant rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą ir vis stiprėjant Sąjūdžio įtakai (1989 pabaigoje jis tapo masiškiausiu ir organizuočiausiu išsivaduojamuoju judėjimu Rytų Europoje) LKP ilgokai delsusi 1989 12 19–22 XX suvažiavime (Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimas) pasiskelbė savarankiška, organizacinius ryšius su SSKP nutraukusia partija, pritariančia su SSRS derinamam Lietuvos valstybingumo atkūrimui.
Su tuo nesutinkantys suvažiavimo delegatai 12 23 sudarė LKP (SSKP platformos) vadovybę, Centro komiteto I sekretoriumi tapo M. Burokevičius. LKP skilo, dauguma narių ėjo su savarankiška partija. Šios Centro komiteto I sekretorius A. M. Brazauskas ir kiti jos vadovai, kaip SSKP vienybės griovėjai, 1989 12 25–26 buvo griežtai kritikuojami SSKP Centro komiteto plenume. LKP atsiskyrimas nuo SSKP Sovietų Sąjungos vadovybei rodė Lietuvos visuomenės vienybę, bet stiprino politinę kovą pačioje Lietuvoje.
Sukūrus daugiapartinę sistemą 1989 pabaigoje–1990 pradžioje rengtasi rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą – pirmiems nuo 1926 demokratiniams, laisviems, su alternatyviais kandidatais rinkimams į nacionalinį parlamentą. Stipriausi politiniai varžovai buvo Sąjūdis ir reformų keliu pasukusi savarankiška LKP, bet didelės jų priešpriešos nebuvo. Būdamas atviras visuomeninis judėjimas Sąjūdis iki rinkimų veikė kaip politinė partija, kuri rinkimų programoje kėlė svarbiausią tikslą – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Apie tokį tikslą, tik su taktinėmis išlygomis, kalbėjo ir LKP (ji kėlė šūkį Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities) kandidatai. Visuomenė labiau tikėjo ir pasitikėjo Sąjūdžio iškeltais su sovietine nomenklatūra nesusijusiais žmonėmis, jų skelbiamomis Lietuvos ateities idėjomis.
Nerimaudamas dėl Sovietų Sąjungai nepalankios įvykių raidos Lietuvoje M. Gorbačiovas, čia atvykęs 1990 01 11–14, nesėkmingai bandė paveikti lietuvių visuomenę. SSKP Centro komiteto plenumas 02 07 pasmerkė savarankišką LKP ir SSKP atrama Lietuvoje paskelbė LKP (SSKP platforma); tą pačią dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba panaikino Liaudies seimo 1940 07 deklaraciją dėl LSSR įstojimo į Sovietų Sąjungą. Skubiai rengti tokie SSRS respublikų išėjimo iš jos įstatymai, kurie neleistų pasinaudoti išėjimo teise. 1990 02 24 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (dalyvavo 71,7 % rinkėjų) laimėjo Sąjūdis. 03 04–10 po pakartotinio balsavimo (dalyvavo 66,4 % rinkėjų) buvo išrinkti 133 deputatai; 1990 11, po visų papildomų rinkimų 8 apygardose, Sąjūdis iš 141 gavo 96, LKP – 40, LKP (SSKP) – 5 mandatus. Pagal Sąjūdžio sąrašą 1990 03 buvo išrinkti 9 Lietuvos socialdemokratų partijos, 4 Lietuvos žaliųjų partijos, 3 Lietuvos demokratų partijos ir 2 Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai. 1990 03 10 buvo sušaukta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija.
SSKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo susitikimas su vilniečiais (Vilnius, 1990 01 11)
Sąjūdis gavo lietuvių tautos mandatą atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę (Kovo 11 Aktas) ir prisiėmė atsakomybę dėl jos gyventojų. Tuo metu Maskvoje rinkosi SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo priimti Sovietų Sąjungos jurisdikciją išplečiančius ir sovietinėms respublikoms išeiti iš dar egzistuojančios Sąjungos faktiškai neleidžiančius įstatymus.
P: LKP agonijos kronika 2 kn. / sud. A. Liekis Vilnius 1996–97; Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: dokumentų rinkinys / sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus Vilnius 2005. L: V. Tininis Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai Vilnius 1994; K. Meškauskas Lietuvos ūkis 1940–1990 m. Vilnius 1994; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007; V. Sirutavičius, Č. Laurinavičius Lietuvos istorija XII tomas 1 dalis: Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11‑osios Vilnius 2008.
449
2769
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)