Lietuvà Rùsijos impèrijos vadymo mẽtais (1795–1914)
Po 1795 10 įvykusio Abiejų Tautų Respublikos (ATR) III padalijimo (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai) Rusijos imperija aneksavo likusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes – išskyrus Prūsijai atitekusią Užnemunę. Bajorų luominės politinės teisės buvo gerokai apribotos (1908 smulkieji bajorai jas prarado visiškai), bet jie išsaugojo ekonominį ir kultūrinį vyravimą. Teisėjus (išskyrus baudžiamųjų bylų), apskričių bajorų vadovus ir bajorų savivaldos pareigūnus, kurie skirstė mokesčius bei prievoles, ir toliau rinko bajorų seimeliai. Bajorų luominės įstaigos (iki 1863) veikė greta valstybinių, paliktas apribotas Lietuvos Statuto veikimas. Dauguma mažų miestų ir apie pusę apskričių centrų laikinai buvo priskirti miestelių kategorijai atiduoti dvarininkų nuosavybėn. Miestuose magistratų administracinės funkcijos perduotos miestų dūmoms. Rusijos administracija perėmė LDK valstybines žemes: visas 3 karališkąsias ekonomijas ir visas 20 seniūnijų; daugumą jų išdalijo rusams – imperatorės Jekaterinos II favoritams, didikams ir aukštiesiems karininkams. Įvesta rekrutų prievolė.
Abiejų Tautų Respublikos padalijimai
Jekaterinos II sūnaus Pavelo I valdymo metais (1796–1801) Rusijos režimas Lietuvoje padarė nuolaidų. Buvo amnestuota dauguma 1794 sukilimo dalyvių, jiems grąžinti dvarai. Iš dalies atkurtas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas (pavadintas Lietuvos vyriausiuoju teismu). 1797 aneksuota šalis buvo sujungta į vieną Lietuvos guberniją. 1798 Pavelas I be popiežiaus sutikimo įsteigė metropolinę Mogiliavo arkivyskupiją ir Rusijos vyriausybei pavaldžią Romos katalikų kolegiją.
Imperatoriaus Aleksandro I valdymo (1801–25) pradžioje Rusijos imperinis režimas Lietuvoje sušvelnėjo. 1802–04, remiantis 18 a. pabaigoje veikusios Edukacinės komisijos mokyklų reformos principais, vykdyta švietimo reforma. Tarp kitų 6 imperijos švietimo apygardų įsteigta ir Vilniaus švietimo apygarda, kuri apėmė Lietuvos Vilniaus, Lietuvos Gardino (įsteigta 1801), Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Kijevo, Voluinės ir Podolės gubernijas. Apygardai vadovavo Vilniaus universitetas (įkurtas 1803 pertvarkius Lietuvos vyriausiąją mokyklą), jos globėju (kuratoriumi) paskirtas Aleksandro I draugas kunigaikštis A. J. Čartoriskis. Universitetas tęsė 18 a. pabaigoje pradėtą lenkų kultūros ir pilietiškumo ugdymą, per jį buvo įgyvendinama kultūrinės autonomijos politika. A. J. Čartoriskis, vėliau – ir Mykolas Kleopas Oginskis puoselėjo planus atkurti LDK – tik globojamą Rusijos.
Per Prancūzijos–Rusijos karą 1812 06–12 Lietuvą okupavo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenė. Jo įsaku 1812 07 sudaryta marionetinė Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. Faktinę valdžią turėjo Vilniaus departamento gubernatorius generolas A. H. de Jomini. Kraštas privalėjo maitinti Prancūzijos kariuomenę, formuoti naujus kariuomenės ir policijos dalinius. Po 1815 Vienos kongreso Rusijos imperijoje buvo sukurta Lenkijos karalystė; jai priklausė ir Užnemunė.
Aleksandras I ėmėsi griežtesnės politikos – pradėjo riboti kultūrinę autonomiją, sparčiau unifikuoti valdymo organus. Vilniaus švietimo apygardos teritorija buvo sumažinta didinant rusiškas švietimo apygardas. 1824 apygardos globėju paskirtas N. Novosilcevas radikaliai siaurino kultūrinę autonomiją, mokyklose (kaip dalykas) ir valdymo svarbiausiose įstaigose, greta lenkų kalbos, buvo įvesta rusų kalba. Dar 1802 panaikintas Lietuvos vyriausiasis teismas ir įkurti gubernijų teismai. 1812 įvesta Rusijos mokesčių (pagalvės ir kitų) sistema.
Valdant imperatoriui Nikolajui I (1825–55) režimas sugriežtėjo visoje Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje (ir Lenkijoje) – po 1830–1831 sukilimo. Sustiprėjo šalies rusifikacija. Buvo vykdoma nulenkinimo, arba vadinamoji lenkų pradų naikinimo, politika. Konfiskuoti sukilėlių dvarininkų dvarai, iš kitų pareikalauta papildomų mokesčių. Visose valdžios įstaigose įvesta rusų kalba. Į svarbiausias valdžios ir valdymo pareigybes pradėta skirti tik rusų bajorus. 1840 galutinai panaikintas Lietuvos Statutas ir įvesti Rusijos įstatymai. 1832 uždarytas Vilniaus universitetas (1832–42 Vilniuje dar veikė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, 1833–42 – Dvasinė katalikų akademija; perkelta į Sankt Peterburgą). Mokyklų valdymo universitetinė organizacija pakeista paprasta administracine. Po 1831 panaikinta Vilniaus švietimo apygarda (jos teritorija perduota Baltarusijos švietimo apygardai), ji atkurta tik 1850. Nuo 1839 vidurinėse mokyklose, išskyrus katalikų tikybą, viską imta dėstyti rusų kalba. Į mokyklas pradėta siųsti rusus, nors jų trūkstant palikta ir vietinių; vietoj Lenkijos ir Lietuvos buvo mokoma Rusijos istorijos. Po 1831 nustojo ėjusi beveik visa lenkiška Vilniaus periodika. Represijas patyrė ir Katalikų Bažnyčia – buvo uždarinėjami vienuolynai (1832 visoje Rusijos imperijoje uždaryti 196 vyrų vienuolynai), sekuliarizuotos bažnytinės žemės, klebonijoms palikta po 33 dešimtines. Ilgainiui Rusijos vyriausybė padarė nuolaidų katalikams ir 1847 sudarė konkordatą su Apaštalų sostu. Pagal jį dalis Vilniaus vyskupijos buvo prijungta prie Telšių (Žemaičių) vyskupijos. Siekta istoriškai pagrįsti rusifikaciją – pradėta įrodinėti, kad iki Krėvos sutarties (1385) ir lietuvių krikšto Lietuva buvo lietuvių ir rusų, o iš esmės – Vakarų Rusios valstybė, kurioje vyravo rusai, rusiška civilizacija ir kultūra. Rusifikacija pirmiausia buvo taikoma buvusiai LDK politinei tautai – lenkiškai kalbantiems bajorams. Ji mažiau palietė lietuvių liaudį, kuri nelaikyta visuomenės dalimi, bet tik valstybės ir dvarininkų valdiniais. Žemaičių vyskupijos parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai, Vilniuje leidžiamos lietuviškos knygos. Nuo 5 dešimtmečio buvusią LDK (be Užnemunės) oficialiai vis dažniau imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu. 1840 iš abiejų gubernijų išbrauktas Lietuvos vardas – liko Vilniaus gubernija ir Gardino gubernija. 1843 iš dalies Vilniaus gubernijos sudaryta Kauno gubernija. Depolonizacija ir rusifikacija pristabdė kultūros plėtrą, bet nepakeitė aukštesnės kultūros Lietuvos gyventojų etnosocialinės, etnopolitinės ir etnodemografinės padėties.
Imperatorius Aleksandras II (valdė 1855–81) po 1856 pralaimėto Krymo karo sušvelnino režimą visoje Rusijoje ir Lietuvoje. Buvo amnestuoti visi politiniai tremtiniai – 1830–1831 sukilimo dalyviai. Praplėstos Lietuvos bajorų galimybės gauti tarnybą savo šalyje. Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas nuosaikių pažiūrų V. Nazimovas. 1861 buvo pradėta valstiečių reforma, pagal ją valstiečiai laikinai palikti dvarininkų prievolininkais; dvaruose kilo neramumų. Be to, Lenkijoje ir Lietuvoje vėl brendo sukilimas. Rusijos valdžia ėmėsi karinių ir policinių priemonių. Į kai kuriuos dvarus buvo įvesta kariuomenė, 1862 08 Kauno gubernijoje dėl politinių religinių manifestacijų paskelbta karo padėtis.
per lietuvių spaudos draudimą graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)
Per 1863–1864 sukilimą Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas M. Muravjovas pradėjo nuožmią šalies rusifikaciją, kuri neaplenkė ir lietuvių. Negailestingai baudė sukilėlius (pramintas Koriku). Valdžios įstaigose vietiniai pareigūnai keisti rusais, galutinai panaikinta vietos bajorų luominė savivalda. Nuo 1864 pradėta įgyvendinti vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programą (ją patvirtino Aleksandras II), Vakarų kraštą (t. y. visas Rusijos imperijos aneksuotas ATR žemes) imta skelbti nuo amžių rusų žeme. Manyta, kad surusintos švietimo ir kultūros įstaigos, rusų spauda, stačiatikybės protegavimas ir katalikybės varžymas, rusų valstiečiai ir dvarininkai kolonistai įstengs lietuvius priartinti prie rusų kultūros ir civilizacijos. Vietos gyventojams katalikams uždrausta be valdžios leidimo pirkti žemę. Buvo steigiamos rusiškos (liaudies) pradinės mokyklos, jų mokytojais skiriami rusai iš etninės Rusijos vidinių gubernijų, mokoma tik rusiškai (išskyrus Užnemunę), lietuviams krašte uždrausta gauti valstybines valdininkų ir tarnautojų pareigas.
Nuo 1864 buvo įgyvendinamas lietuvių spaudos draudimas. Imta smarkiau varžyti Katalikų Bažnyčią: 1863–66 lietuviškose gubernijose uždarytos 32 bažnyčios ir koplyčios, uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas, statoma daug cerkvių arba jomis verčiamos bažnyčios, uždrausta iš kitų konfesijų pereiti į katalikybę, katalikų kunigai buvo nuolat prižiūrimi policijos, mokiniai per valstybines šventes vedami į cerkves, 1864 iš Varnių į Kauną perkeltas Žemaičių vyskupijos centras. 1872 atšaukta karo padėtis, bet Lietuva buvo valdoma ne pagal bendrus Rusijos imperijos įstatymus, o pagal laikinąsias taisykles. Šalyje neįsteigta ribotos savivaldos institucijų žemietijų.
II Valstybės Dūmos deputatai (iš kairės) V. Stašinskas, A. Bulota ir Antanas Kupstas Taurijos sode Sankt Peterburge (1907 ?)
Nuo 1872 buvo vykdoma teismų reforma: įvesta taikos teisėjų institucija, 1883 įkurti Vilniaus ir Kauno apygardų teismai bei Vilniaus teismo rūmai apeliacinėms ir politinėms byloms. 1867 iš Augustavo gubernijos (1837–67) dalies sudaryta Suvalkų gubernija, jai priklausė ir lietuviška Užnemunė. Griežtas Aleksandro III valdymo (1881–96) režimas Lietuvoje nepajėgė sustabdyti stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo. Rusifikacinė politika patyrė nesėkmę. Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896–1917) 1904–06 buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. Rusijos 1905–07 revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje, tai darė įtaką ir Lietuvos visuomenės gyvenimui: 1905 leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 buvo renkama Valstybės Dūma (iš viso buvo keturios, atstovais išrinkta ir lietuvių).
1906 leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905–09 Kauno, 1905–10 Vilniaus gubernijoje galiojo sustiprintos apsaugos padėtis, 1905–08 Suvalkų gubernijoje – karo padėtis ir iki 1909 – sustiprinta apsaugos padėtis. Rusijos valdžia labiau toleravo nuosaikesnes katalikiškos krypties draugijas ir spaudą. 1914 08 01 prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 vasaros ir 1915 žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 03 ji užėmė Šiaulius, 08 31 – Kauną, 10 02 – Vilnių. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių.
vokiečių kariai, įžengę į degančius Šiaulius (1915; Šiaulių Aušros muziejus)
Gyventojų skaičius, luomai ir tautinė sudėtis
Iki 1795 ATR III padalijimo LDK buvo likę 132 500 km2 teritorijos su 1,8 mln. gyventojų. Jai priklausė dauguma lietuvių etninių žemių, kurių rytinis pakraštys maždaug sutapo su ATR III padalijimo riba. 1795–1858 Lietuvoje (be Užnemunės) vyriškosios lyties gyventojų, pasak ne visai patikimos oficialios statistikos, padaugėjo nuo 463 100 iki 616 900. Augustavo gubernijos lietuviškose apskrityse 1858 jų buvo apie 332 000.
1791 Konstitucija įteisino bajorų ir miestiečių luomus, valstiečiams paskelbė valstybės globą. 18 a. pabaigoje bajorai sudarė apie 6,5 % visų gyventojų, Žemaitijoje apie 10 %. Dėl Rusijos politikos 19 a. bajorija silpo. Dalis Lietuvos bajorų buvo priimta į Rusijos bajorų luomą. Seimeliams buvo palikta teisė svarstyti nereikšmingas regionines arba savo luomo problemas. Įvesta Rangų lentelė vertė bajorus paklusti rusų biurokratams, buvo ribojamos jų pilietinės teisės. Nuo 19 a. pradžios visi bajorai turėjo įrodyti savo kilmę. Pagal 1834 įstatymą, ypač palietusį Vakarų gubernijas, buvo sudarytos komisijos bajorų teisėms tikrinti. Pašalintieji iš bajorų buvo pervedami į vienkiemininkų, miestuose – į vadinamųjų piliečių luomą. Bajorų, kurie dalyvavo sukilimuose ar juos rėmė, dvarai buvo nusavinami, po 1863–1864 sukilimo visi dvarai apdėti kontribucija. Mokesčiai ir 1861 valstiečių reforma smarkiai pakirto dvarų ūkį. 1795 bajorų vyrų (be Užnemunės) buvo 41 482, 1858 – 65 218. 19 a. antroje pusėje stiprėjant lietuvių ir lenkų tautiniam susipratimui, bajorams teko apsispręsti, kurios tautybės jie esą.
dvarininkai 1899 medžioja Vaitkuškio dvaro (prie Ukmergės) miškuose (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Panošiškių kaimo (prie Rūdiškių) valstiečiai per šventadienį (žurnalas Vairas 1914 nr. 2)
Valstiečiai buvo gausiausias, turtiniu ir teisiniu atžvilgiu labiausiai diskriminuojamas gyventojų sluoksnis (po 1861 reformos sudarytas valstiečių luomas gavo tam tikrų pilietinių teisių). 1795 dvarininkams priklausė 56 % valstiečių, valstybinių buvo 33 %, bažnytinių – 10 %. Rusijai aneksavus Lietuvą pagausėjo valstybinių valstiečių. Dar buvo valstiečių – laisvųjų žmonių. 1795 Lietuvoje (be Užnemunės) buvo 335 515, 1858 – 425 082 vyriškosios lyties valstiečiai. 1861 ir 1863 įstatymai įteisino valstiečių luomą. Panaikinus baudžiavą atsirado skirtinė ir privati valstiečių žemėvalda. Valstietija socialiai ėmė sparčiau skaidytis, kūrėsi ūkininkų ir žemės ūkio darbininkų (1897 – apie 189 000) sluoksniai.
19 a. pirmoje pusėje miestiečių luomo teises gavus žydams miestiečių padaugėjo: 1795 jų buvo 49 433 (vyriškosios lyties), 1858 – 82 483. Miestiečiams buvo artimi pirklių ir piliečių luomai. 19 a. (iki 1893) veikė amatininkų cechai. 19 a. antroje pusėje plėtojantis pramonei miestų gyventojų daugėjo – 1857 Vilniuje jų buvo 58 000, 1897 – 155 000, Kaune 1857 – 23 000, 1897 – 71 000, kituose didesniuose miestuose – po keliolika tūkstančių. Atsirado buržuazijos ir samdomųjų darbininkų (1897 – apie 130 000) sluoksniai. Atskirą luomą sudarė dvasininkai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje kunigai daugiausia buvo bajoriškos kilmės. Po 1861 valstiečių reformos ir dėl vyskupo M. Valančiaus veiklos gausėjo kunigų iš valstiečių ir miestiečių, kai kurie jų įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą. 1834–42 sekuliarizavus bažnyčių ir dvasininkų žemes, dvasininkams išlaikyti buvo skiriama lėšų iš iždo.
miestiečiai Vilniaus Aušros Vartų gatvėje (19 a. pirma pusė; J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo litografijos fragmentas; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
19 a. antroje pusėje dėl Rusijos valdžios politikos (1863–70 iš viso neleista priimti į seminarijas naujų klierikų) kunigų mažėjo: 1861 Telšių, arba Žemaičių (apėmė ir Kuršo guberniją), Seinų ir Vilniaus (apėmė ir Gardino guberniją) vyskupijose buvo 1445, 1895 – 1296 kunigai.
1897 apskrityse, kurių centrai įeina į dabartinės Lietuvos teritoriją (be Klaipėdos krašto), gyveno 2,7 mln. žmonių, 87,3 % jų – kaimuose ir miesteliuose, 12,7 % – miestuose. 73,4 % gyventojų priklausė valstiečių, 20 % – miestiečių, 5,2 % – kilminių bajorų luomui.
Lietuviai daugumą sudarė Kauno gubernijoje, lietuviškos buvo vakarinės Vilniaus ir šiaurinės Suvalkų gubernijų dalys. 19 a. lietuviškai kalbančiųjų teritorija mažėjo – traukėsi į vakarus ir šiaurę.
lietuvių kalbos paplitimas Baltarusijoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje
Paribyje plito vadinamoji paprastoji kalba (baltarusių kalba su lituanizmais) – taip buvo lengviau kalbėtis bažnyčiose, dvaruose, po 1861 – ir valdžios įstaigose. 19 a. viduryje kompaktinis lietuvių kalbos plotas nebesiekė Gardino, Lydos, Ašmenos, Svierių (Svyrių), Breslaujos (žemėlapis), paprastoji kalba pleištu paplito nuo Ašmenos per Vilnių iki Trakų ir Vievio (iš pradžių palei svarbiausius kelius). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje suslavėjo plačios Vilniaus apylinkės, Vilnius, Trakų ir Švenčionių apskričių rytinės dalys. Lietuviškas buvo Kuršo gubernijos pajūrio ruožas su Palanga (nuo 1819 atskirtas nuo Kauno gubernijos) ir Gardino gubernijos Druskininkų apylinkės. 1897 lietuvių kalbą gimtąja laikė 1,6 mln., arba 58,3 %, visų gyventojų, 93,3 % jų buvo valstiečiai, 3,9 % – miestiečiai, 2,5 % – kilminiai bajorai. Dauguma baltarusių stačiatikių Vilniuje surusėjo, katalikų – sulenkėjo.
Lenkų daugiausia gyveno Vilniuje, 19 a. atsirado kompaktiškos lenkų kalbos salos apie Babtus, Kėdainius, Riešę, Smalvas ir kitur. 1804 žydams iš kaimų buvo įsakyta keltis į miestus ir miestelius, jie gyveno uždarą gyvenimą, turėjo savo administraciją – kahalą. Miestuose jie vertėsi prekyba ir amatais, todėl ilgainiui daugumą turtingųjų pirklių ir verslininkų, t. p. beturtės darbininkijos sudarė žydai. 19 a. antroje pusėje Vilniuje jų buvo 43–47 %, 1897 Kaune – 35 %, kituose miestuose – apie pusę gyventojų. 1897 gimtąja žydų kalbą laikė 13,3 % gyventojų. Miestuose atsirado didelis rusų valdininkų ir tarnautojų sluoksnis, po 1863–1864 sukilimo į kai kuriuos kaimus (į šiaurę nuo Kauno, Varėnos apylinkėse ir kitur) buvo atkelta rusų kolonistų valstiečių, dauguma jų neprisitaikė prie šalies gyvenimo ir grįžo į Rusiją. 1897 rusų kalbą gimtąja laikė jau 14,6 % gyventojų. Lietuvoje gyveno ir šiek tiek vokiečių, totorių bei karaimų.
Vilkmergė (dabar Ukmergė) 1902 (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Ūkio raida
Kučkuriškių popieriaus įmonė prie Vilniaus (19 a. pabaiga)
19 a. pirmoje pusėje valstiečiai augino tradicines žemės ūkio kultūras – daugiausia rugius, t. p. kviečius, avižas, žirnius. Didėjo prekinių kultūrų – linų, miežių, bulvių (jos labiau paplito 3 dešimtmetyje) – plotai. 19 a. žemės ūkio produkcija daugiausia buvo išvežama į Vakarų Europą. Vyravo dvi feodalinės rentos formos – atodirbinė (lažas) ir piniginė (činšas). Piniginė renta skatino valstiečių savarankiškumą, intensyvino ūkį. 18 a. pabaigoje činšininkai buvo 42,6 % valstiečių. Juos papildė valstybiniai valstiečiai – per 1840–57 Kiseliovo reformą Kauno gubernijoje lažas činšu pakeistas 50, Vilniaus gubernijoje – 54 procentams šių valstiečių. 1860 Kauno gubernijoje činšininkais buvo tapę jau 54 % valstiečių, Vilniaus gubernijoje – 38 %. Valstiečiai sudarė kaimo bendruomenę. 1803 Aleksandro I įsaku dvarininkams leista savo valstiečiams duoti asmens laisvę; įsaku pasinaudojo nedaugelis dvarininkų (P. K. Bžostovskis, I. Karpis, kai kurie išlaisvino pavienius asmenis).
1846–48 privačiuose dvaruose įvesti privalomi inventoriai. 1861 panaikinus baudžiavą valstiečiai gavo teisę kurti luominę savivaldą. Visa dvaro žemė paskelbta dvarininko nuosavybe, skirtinis sklypas su sodyba paliktas valstiečiui nuolatiniam naudojimui už tam tikras prievoles (laikinas), suteikta teisė išpirkti sodybą, ir tik dvarininkui sutikus – visą sklypą. Dėl sukilimo Rusijos valdžia Lietuvoje 1863 03 panaikino lažą ir įvedė privalomą žemės išpirkimą. 1870 Vilniaus gubernijoje patvirtinta 91,5 %, Kauno – 47,7 % išpirkimo aktų. 1864 valstiečių reforma prasidėjo ir Užnemunėje (čia jie buvo asmeniškai laisvi nuo 1807, bet neturėjo žemės nuosavybės). 19 a. pabaigoje dvarininkams dar liko apie 1/3 visos žemės, kurią nuomojo arba įdirbdavo samdydami žemės ūkio darbininkus. Kai kurie dvarai tobulino ūkininkavimą – įvedė daugialaukę sėjomainą, įsigijo modernios technikos, veislinių gyvulių, pradėjo orientuotis į pieno ir mėsinių galvijų ūkį, plėtė degtinės varyklas. Valstiečiai, greta grūdinių kultūrų, ėmė auginti ir technines – linus, kanapes, penėti mėsinius galvijus. 20 a. pradžioje valstiečių prekinis ūkis plėtojosi sparčiau nei dvarininkų, pradėta steigti kooperatyvus. Svarbi buvo ir Stolypino reforma (kaimų skirstymas į vienkiemius).
Nuo 18 a. pabaigos iki 19 a. 7 dešimtmečio išsiplėtė miestų smulkioji pramonė – joje dirbančiųjų padaugėjo apie 50 %. Vyravo cechai. 1811 akcizo įstatymas sužlugdė stambiąją degtinės ir alaus pramonę, nuo 1827 dvarininkai gavo monopolinę propinacijos teisę. 19 a. 3 dešimtmetyje Vilniuje ir Kaune ėmė kurtis tabako ir tekstilės, Vilniuje susitelkė poligrafijos pramonė (1860 – 12 spaustuvių, 2 litografijos įmonės ir raidžių liejykla). Dvarų pramonės įmonės gamino audinius, plytas, degtinę, alų, čia t. p. buvo malūnų. Pramonė pradėjo augti nuo 19 a. 8 dešimtmečio, ypač 1894–1900: 1894 buvo 848 įmonės, kuriose dirbo 7800 darbininkų, 1899 – atitinkamai 1426 ir 13 200. 19 a. pabaigoje maisto pramonę pralenkė metalo pramonė (ji telkėsi Kaune), toliau pagal apimtį sekė statybinių medžiagų, odos, popieriaus ir poligrafijos, trikotažo ir siuvimo, miško pramonė.
geležinkelio tunelis Paneriuose prie Vilniaus (1879)
kanalizacijos tiesimas Vilniuje palei Nerį (19 a. antra pusė)
Nuo 19 a. 7 dešimtmečio Lietuvą pasiekė Rusiją apėmęs geležinkelių statybos bumas. Iki I pasaulinio karo sukurtas pagrindinių geležinkelių tinklas – 1861–62 nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis per Vilnių su atšaka į Karaliaučių (per Kauną), 1871–73 – Liepojos–Romnų geležinkelis – per Šiaulius, 1873 – Radviliškio–Daugpilio, 188 – Polesės (Vilniaus–Rovno), 1899 – Varėnos–Gardino (per Alytų), t. p. siaurieji geležinkeliai, iki 1836 nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos plento Suvalkų–Zarasų atkarpa. 1854 Nemune pasirodė pirmieji garlaiviai. 1854 nutiesta pirmoji Lietuvoje telegrafo linija, 1882–96 – pirmosios telefonų linijos. 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje miestuose atsirado kanalizacija ir elektros apšvietimas. Kūrėsi bankai arba jų skyriai, taupomosios-skolinamosios kasos.
Pasipriešinimo ir išsivadavimo kovos
Rusijos imperijos okupaciją LDK (ir visos ATR) bajorų dauguma sutiko priešiškai. Iškart po ATR III padalijimo sukilimą ėmė rengti Faustyno Ciecierskio, Felikso ir Sebastiano Ciecierskių iniciatyva 18 a. pabaigoje įsteigta Vilniaus asociacija (visos organizacijos centras buvo Lvove). 1797 Ciecierskiai buvo suimti. Pagal Europos šalių (Italijos valstybių, Prancūzijos ir kitų) patyrimą 19 a. pradžioje kūrėsi slaptos draugijos, masonų ložės, buvo rengiami sąmokslai ir sukilimai.
šubravcų laikraščio Wiadomości Brukowe Nr. 1 (1816 08 21; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Lietuvos visuomenė daug tikėjosi iš Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I ir jo kariuomenę 1812 sutiko palankiai. Tačiau Napoleonas I nežadėjo atkurti ATR. Per visą jo valdymo laikotarpį už Prancūziją kovėsi apie 200 000 buvusios ATR (ir buvusios LDK) vyrų. Po 1812 Lietuvoje sustiprėjo masonų veikla – Vilniuje, Ukmergėje ir Raseiniuose įsikūrė keliolika įvairių tarpusavyje susijusių masonų ložių. Svarbiausia buvo Uoliojo lietuvio ložė (1816 turėjo 114 narių). 1817 Vilniaus universitete susikūrė studentų ir dėstytojų slaptos šubravcų, filomatų, filaretų draugijos ir Spindulingųjų draugija. Iš pradžių jos rūpinosi doriniu tobulėjimu, saviaukla, švietimu, vėliau kai kurios (filomatai) tapo revoliucinėmis organizacijomis. 19 a. 3 dešimtmetyje masonų ložės ir susektos slaptos draugijos buvo uždarytos, dalis narių nubausti.
1830 sukilimas prasidėjo Lenkijos karalystėje (t. p. ir Užnemunėje), 1831 pradžioje – ir Lietuvoje. Sukilimui vadovauti 1831 01 Vilniuje įkurtas Vyriausiasis komitetas. Iš pradžių sukilėliai užėmė daugumą apskričių centrų, bet Rusijos kariniai junginiai sukilėlius išblaškė, iki vasaros jie išlaikė tik vieną apskrities centrą – Panevėžį. Birželio mėnesį į Lietuvą atžygiavo A. Gelgaudo vadovaujamas lenkų korpusas (12 700 karių); greitai užėmė Kauną, tikėdamasis miestiečių sukilimo, šturmavo Vilnių, kuriame buvo sutelkti dvigubai gausesni Rusijos kariuomenės junginiai, bet Panerių kautynėse patyrė pralaimėjimą (žuvo apie 600 sukilėlių, tiek pat pateko į nelaisvę), skubiai traukėsi (ilgiau gynėsi ties Šiauliais ir prie Prūsijos sienos), dalis korpuso perėjo į Prūsiją ir ten buvo internuota, kita prasiveržė į Lenkiją. Lietuvos sukilėliai aiškių politinių nuostatų nesuformavo, bet vyravo unijinės tendencijos. Sukilimo pralaimėjimą lėmė Rusijos kariuomenės persvara, t. p. siaura jo socialinė bazė: valstiečiai sukilime menkai dalyvavo, Žemaitijoje net maištavo prieš sukilėlių administraciją.
per 1830–31 sukilimą grafaitė Pliaterytė vadovauja savo raitelių daliniui (vario raižinys, 1831–46, dailininkas Johannas Michaelis Voltzas pagal Georgo Benedikto Wunderio piešinį, išleista Friedricho Campe’s leidykloje Niurnberge, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
19 a. 4–5 dešimtmetyje sąmokslus rengė S. Konarskio, P. Savičiaus ir kitos organizacijos (Jaunoji Lenkija, brolių Dalevskių vadovaujama Lietuvos jaunimo brolybės sąjunga). Nuo 1861 Lenkijoje ir Lietuvoje pradėta rengtis naujam sukilimui – susikūrė baltųjų ir raudonųjų partijos. Baltieji (Lietuvoje jiems vadovavo J. Geištoras), konservatyvusis dvarininkų sluoksnis, manė, kad pirma reikia išsivaduoti iš Rusijos valdžios, o jau tada imtis socialinių reformų. Sukilimą jie laikė svarbia karine demonstracija, kurią paremtų Vakarų valstybės. Raudonieji siekė Lietuvos autonomijos bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, skelbė socialines reformas: duoti valstiečiams nuosavybėn jų dirbamą žemę, suteikti piliečių teises – kaip ir bajorams. Siekė valstiečius įtraukti į sukilimą, tikėjosi, kad sukils ir Rusijos visuomenė.
1863–64 sukilimas (dailininko Arturo Grottgerio piešinys Kala dalgius iš 1888 Vienoje išleisto Grottgerio albumo, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1863 sausį (anksčiau nei planuota) sukilimas prasidėjo Lenkijoje, vasarį – ir Lietuvoje. Susikūrė daug būrių, balandį suformuota Z. Sierakausko rinktinė žygiavo į dabartinę Latviją, bet per Biržų kautynes (1863 05) buvo sumušta. Vėl grįžta prie padrikų partizaninio karo metodų. Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas M. Muravjovas sukilimą malšino žiauriai, kartu agrarinėmis priemonėmis siekė patraukti į savo pusę valstiečius. Negavus Vakarų valstybių karinės paramos vasaros pabaigoje iš sukilimo ėmė trauktis baltieji, 1863 07 jie vadovavimą sukilimui Lietuvoje perleido raudoniesiems. Iki 1863 pabaigos buvo suimti ir nužudyti pagrindiniai sukilimo Lietuvoje vadai – Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas ir A. Mackevičius. 1864 žiemą sunaikinti paskutiniai sukilėlių būriai. Šiuo sukilimu baigėsi bajoriškasis išsivadavimo kovų Lietuvoje etapas. Bajorų luomas patyrė sunkų Rusijos valdžios smūgį, prarado kultūrinį vyravimą. Po sukilimo išsivadavimo kovų pobūdis iš esmės ėmė keistis.
1864–1904 lietuvių tauta priešinosi lietuvių spaudos draudimui – knygnešiai slapta per sieną gabeno draudžiamąją lietuvišką literatūrą, platino ją, steigė knygnešių organizacijas, daraktoriai mokė lietuviško rašto. Po 1863–64 sukilimo Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė organizuota institucija, kuri priešinosi etnokonfesinei Rusijos politikai Lietuvoje. Žemaičių vyskupas M. Valančius atsisakė aprobuoti graždanka leidžiamas maldaknyges, 1867–69 suorganizavo slaptą lietuviškų religinių knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jas į Didžiąją Lietuvą gabenančių knygnešių tinklą (ir pirmąją knygnešių draugiją – Valančiaus lietuviškų knygų leidimo ir platinimo organizaciją), įtraukdamas pirmiausia jaunosios kartos kunigus. 19 a. pabaigoje–20 a. pirmais dešimtmečiais kūrėsi slapti katalikų vienuolynai: Žemaičių, Seinų, Vilniaus vyskupijose 1897 jų buvo 3, 16 ir 2, 1914 – atitinkamai 11, 29 ir 6. Šalia lenkiškų vienuolijų veikė 3 lietuviškos (Marijos tarnaičių, Švč. Jėzaus ir Skaisčiausios Mergelės Marijos Širdies dukterų).
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (Kaunas 1865–72; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Per Rusijos 1905–07 revoliuciją Lietuvoje įvairiatautei miestų darbininkijai didelę įtaką darė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP, įkurta 1896), Bundas (įkurta 1901), Lenkijos socialistų partija (įkurta 1892) ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (įkurta 1898). Dėl didelės LSDP ir iš dalies Lietuvos demokratų partijos (įkurta 1902) įtakos revoliucija Lietuvos kaime virto tautiniu sukilimu. Pavasarį valstiečiai pradėjo šalinti rusų administraciją valsčiuose ir keisti ją lietuviška, naikino monopolius (valstybines alkoholio parduotuves); rudenį judėjimas pasiekė aukščiausią tašką. Rusų administracija buvo panaikinta 82 (iš 145) Kauno gubernijos, 33 (iš 80) lietuviškuose Suvalkų gubernijos ir 10 (iš 55) lietuviškuose Vilniaus gubernijos apskričių valsčiuose. Valdžios įstaigas neretai pašalindavo ginkluoti būriai. Rudenį, bijodami iš Latvijos atžygiuosiančių juodašimčių, masiškai ėmė ginkluotis ir burtis Šiaurės Lietuvos valstiečiai. Per 1905 12 04–05 įvykusį Didįjį Vilniaus seimą buvo priimti nutarimai, siekiantys plačios Lietuvos autonomijos. Iš Seimo grįžę atstovai ragino valstiečius šalinti rusų policiją, valdininkus, mokytojus, neleisti jaunimo į kariuomenę. Revoliucija Lietuvoje neįgavo plataus ginkluoto sukilimo pobūdžio. Nuo 1905 pabaigos kaimuose siautė Rusijos kariuomenės baudžiamieji daliniai. 1906–07 veikė lietuvių, lenkų ir žydų teroristinės grupuotės. Revoliuciją slopinant daugiausia nukentėjo LSDP, bet lietuvių socialdemokratai dar gavo daugumą per 1907 rinkimus į II Valstybės Dūmą. Po revoliucijos Rusijos valdžios padarytos nuolaidos sudarė sąlygas laisvesnei lietuvių tautos kultūrinei ir politinei raidai.
Kultūra ir švietimas
19 a. Lietuvos kaime plėtojosi universalioji ir liaudies kultūros, kurios ilgainiui susiliejo į vieną. Dauguma bajorų laikė save lietuviškos kilmės, bet lenkų tautybės (gente lituanus, natione polonus) asmenimis. Dvaro ir kaimo dvasinis gyvenimas buvo artimesnis nei dvaro ir miesto. Plėtojantis tautiniam sąjūdžiui kaimo kultūrai ugdyti skirta daugiausia dėmesio, nes liaudis geriausiai išsaugojo savo senąją kalbą ir papročius.
Miestų kultūra nebuvo vienalytė – lenkai, žydai, lietuviai, rusai, totoriai, karaimai dėl kalbinių ir konfesinių skirtumų buvo iš dalies atsiriboję. 19 a. Vilniaus universitetas buvo svarbiausias kultūros ir švietimo centras Lietuvoje, savo mokslo darbais, pažangiomis studentų draugijomis jis pagarsėjo visoje Europoje. Dėstė žymūs mokslininkai – I. Danilavičius, G. E. Groddeckas, J. Lelewelis, A. Sniadeckis, J. Sniadeckis (1807–15 rektorius), H. Stroynowskis (1799–1806 rektorius) ir kiti. Iš pradžių vyravo lotynų, nuo 19 a. 2 dešimtmečio – lenkų kalba. Studentų daugėjo (1824 imatrikuliuota 900, 1830 – 1321), mokėsi ir lietuvių, daugiausia žemaičių bajorai. Universiteto profesorių pastangomis Vilniuje įsikūrė mokslo ir kultūros draugijų: Medicinos (1805), Labdarybės (1808), Spaudos (vadinta Tipografijos, 1818) ir kitų. Vilnius tapo svarbiu lenkų kultūros židiniu, šia kalba buvo leidžiama daug spaudos. Po 1803–04 švietimo reformos veikė parapinės mokyklos (pradinės), apskrities mokyklos ir gimnazijos. Pagrindine mokymo kalba tapo lenkų.
Vilniaus universiteto Didysis kiemas (Adolphe’o Jeano-Baptiste’o Bayot ir Phillipe’o Benoist chromolitografija iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850, Lietuvos dailės muziejus)
Po 1830–1831 sukilimo kai kurios dviejų pastarųjų tipų mokyklos buvo uždaromos: 1809 Vilniaus gubernijoje jų buvo 15, 1839 – 10, 1858 Vilniaus ir Kauno gubernijose – 13. Parapinių mokyklų Vilniaus gubernijoje 1804 buvo 153, 1839 – 67, 1856 Vilniaus ir Kauno gubernijose – 94 (nuo 19 a. 6 dešimtmečio dalis priklausė Valstybės turtų ministerijai). Žemaičių vyskupijos parapinėse ir kaimo daraktorinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai.
Po 1830–31 sukilimo Vilniuje lenkų kalba leista nedaug leidinių – dvikalbis pusiau oficialus laikraštis Vilenskij vestnik / Kurier Wileński (1841–1915), unijinės krypties žurnalas Athenaeum (1841–51), keletas kitų. 1832 uždarius Vilniaus universitetą, vėliau ir kitas aukštąsias mokyklas, krašto kultūrinę ir mokslinę veiklą telkė Vilniaus laikinoji archeologijos komisija (1855–64) ir Vilniaus senienų muziejus. 19 a. literatūroje ir dailėje vyravo (kaip ir Vakarų Europoje) romantizmas, jį skatino ir nepriklausomybės siekis, kūrė talentingas poetas A. Mickevičius.
19 a. pirmoje pusėje atsirado demokratinės lietuvių tautinės kultūros židinių: 19 a. 3 dešimtmetyje Vilniaus universitete susibūrė lituanistinis studentų būrelis, Sankt Peterburge 5 dešimtmetyje veikė lietuvių būrelis – dalyvavo S. Daukantas, J. K. Gintila, M. Valančius ir kiti; 1845–64 Varniuose M. Valančius telkė apie save lietuvių intelektualus, išrūpindavo jiems valstybines ir bažnytines tarnybas; Svirlaukio (Kuršo gubernija) dvarininkas P. Smuglevičius priglausdavo lietuvių intelektualus, buvo jų mecenatas. Gausėjo lietuvių spaudos: 1801–50 išleisti 227 lietuviški spaudiniai, 1851–61 – 205.
Po 1863–1864 sukilimo vykdytos represijos neigiamai paveikė Lietuvos kultūrą ir švietimą. Parapinės mokyklos uždarytos, jų vietoje buvo steigiamos rusiškos pradinės (liaudies) mokyklos, į jas skiriami tik mokytojai rusai, mokoma tik rusų kalba (išskyrus Užnemunę). Lietuviai nenoriai leisdavo į jas savo vaikus, mokė juos slaptose mokyklose. Mokytojams rengti įsteigtos Maladečinos (1864), Panevėžio (1872), Veiverių (1872, lietuviai buvo priimami tik į ją) mokytojų seminarijos. Buvo pertvarkytas vidurinių mokyklų tinklas: 19 a. pabaigoje Kauno gubernijoje teveikė 4, Vilniaus gubernijos lietuviškose apskrityse – 4 (ir 1 realinė mokykla), Suvalkų gubernijoje – 3 gimnazijos. Įvedus spaudos draudimą lietuviai boikotavo graždanka išspausdintą lietuvišką spaudą, jos išleista nedaug. Mažojoje Lietuvoje susitelkė necenzūruojamos lietuviškos spaudos leidyba (nuo 1886 – ir periodinės). Lietuvių kalba buvo mokoma slaptose mokyklose, klojimo teatruose vyko nelegalūs lietuviški vaidinimai. Atsiskleidė rašytojų ir poetų V. Kudirkos, Maironio, Žemaitės ir kitų talentai.
Gausėjant iš Rusijos atvykusių valdininkų plėtojosi rusų kultūra – buvo leidžiama oficiali spauda, vadovėliai, religinė literatūra. 1864–1915 veikė Vilniaus archeografijos komisija, ji išleido 39 tomus aktų, skirtų buvusios LDK teritorijai (daugiausia jos stačiatikių gyvenimui). 1867 įkurtas Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius. Rusijos valdžios 1904–06 padarytos nuolaidos atvėrė kelią lietuvių ir lenkų kultūros plėtotei. Daugėjo lietuvių draugijoms priklausančių mokyklų: Saulės draugija (neoficialiais duomenimis) 1907–14 įsteigė 62 pradines mokyklas ir kursus suaugusiesiems, 1907 – pedagogikos kursus; Žiburio draugija 1907–14 įsteigė 20 pradinių mokyklų, 1907 – mergaičių progimnaziją. Pagausėjo lietuviškos spaudos (1905–15 išleista 3632 lietuviškos knygos). 1907–14 Vilniuje veikusi Lietuvių dailės draugija iki 1914 surengė 8 dailės parodas (dalyvavo ir M. K. Čiurlionis).
pirmoji Vilniaus senienų muziejaus ekspozicija (1857)
VIII lietuvių dailės parodos katalogas (1914, išleido Lietuvių dailės draugija Vilniuje; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1907 įsteigta Lietuvių mokslo draugija tyrė lietuvių kalbą, rinko tautosaką, plėtojo antropologinius, archeologinius, archeografinius ir istorinius tyrinėjimus. 1907 įsteigta lenkiška (artima krajovcams – LDK bajorų palikuonims, kurie istorinę Lietuvą laikė vientisu kraštu) Vilniaus mokslo bičiulių draugija atliko panašias funkcijas. 1905 įsteigta Vilniaus kanklių draugija propagavo muzikos ir dramos kūrinius, tokį tikslą turėjo ir 1905 Kaune legalizuota Dainos draugija (įkurta 1899), kitos draugijos; prie jų veikė chorai, bibliotekos-skaityklos ir kitos kultūros įstaigos. 20 a. pirmais dešimtmečiais lietuvių kultūra gerokai subrendo – pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui. Pasirodė specialiosios literatūros ir meno žurnalų bei almanachų. Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika. Lietuvių kultūros plėtotė glaudžiai siejosi su lietuvių tautiniu judėjimu.
Lietuvių tautinis judėjimas
19 a. pradžioje kilus lituanistiniam sąjūdžiui pabudo dalies lietuviškai kalbančių bajorų tautinė savimonė. Jie daugiausia buvo kilę iš Žemaitijos – čia ir bajorai, ir praturtėję valstiečiai rūpinosi savo vaikų išsilavinimu, o valstiečiai pradėjo vertinti dvasinį gyvenimą ir kultūrą. Įtaką darė ir iš Vakarų Europos plintančios šviečiamosios idėjos, Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra. A. Strazdas, S. T. Stanevičius ir kiti lietuvių kalba kūrė grožinę literatūrą, vyskupas J. A. Giedraitis ir kai kurie kiti kunigai – religinę.
19 a. 3 dešimtmetyje prasidėjo lietuvių tautinis judėjimas – tautiškai susipratę žmonės įsitraukė į kultūrinį darbą, pradėjo kovą dėl asmens ir tautos teisių (tautinis atgimimas plėtojosi toliau ir apėmė platesnius valstietijos ir bajorijos sluoksnius); 1822–23 Vilniaus universitete susikūrė neformalus studentų lietuvių būrelis (dalyvavo S. Daukantas, K. R. Nezabitauskis-Zabitis, S. T. Stanevičius, E. Stanevičius bei kiti). Kilo mokslinis susidomėjimas lietuvių praeitimi ir kalba (veikalų paskelbė K. P. Bogušas, J. Čiulda, S. Daukantas, T. Narbutas, J. K. Plateris, senienas kaupė D. Poška). Į visuomenės sąmonę skverbėsi nauja tautos samprata (bajorai atsigręžė į savo etnines šaknis, pokyčiams įtaką darė ir lietuviškai skaitantys valstiečiai), bet ji dar buvo silpna.
T. Narbuto Lietuvių tautos istorijos t. 5 antraštinis lapas (1839; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
19 a. viduryje lietuvių tautinio judėjimo centras buvo Varniai, Žemaičių vyskupija. Iki 1863 lietuvių tautinis sąjūdis reiškėsi bajoriškosios kultūros formomis. 19 a. 6–7 dešimtmetyje vyraujančią įtaką lietuvių tautiniam atgimimui ir judėjimui turėjo dvasininkija. Ji tuo metu buvo veikiama Vakarų Europos bažnyčių siekio pakelti katalikybės prestižą ir apsivalyti nuo feodalinių apnašų; dvasininkijos demokratėjimą lėmė ir patirtos represijos. Bažnyčios buvusios LDK teritorijoje demokratėjimo pradininkas – Mogiliavo arkivyskupas (1851–55) I. Hołowińskis. Jo mokinys Varnių kunigų seminarijos rektorius (1845–50) ir Žemaičių vyskupas (1850–75) M. Valančius toliau stengėsi demokratizuoti Bažnyčią, ją sulietuvinti. Į svarbiausias parapijas jis stengėsi paskirti lietuvius kunigus – Varnių seminarijos auklėtinius, rūpinosi lietuviškų parapinių mokyklų steigimu, lietuviškų knygų leidyba, reikalavo, kad kunigai su tikinčiaisiais bendrautų lietuviškai, 1858–64 vadovavo blaivybės brolijų, kurios telkė valstiečius ir miestelėnus į bendrą organizaciją, veiklai.
Nuo 19 a. vidurio lietuvių tautiniame sąjūdyje atsirado idėjinių ir politinių prieštaravimų, klostėsi srovės, turinčios skirtingų tikslų: dvasininkija siekė plėtoti pradinį mokslą ir didaktinę literatūrą, pasaulietinė inteligentija laikė tokią programą per siaura. 19 a. 7 dešimtmetyje–20 a. pradžioje tautinis judėjimas stiprėjo, tapo masinis, lietuvių liaudis ėmė virsti modernia tauta. Judėjimui buvo būdinga slaptumas ir kova dviem kryptimis – su rusifikacija ir polonizacija. Priešinantis rusifikacinėms užmačioms susiklostė Rusijos valdžiai neįveikiamas keturkampis: pasaulietinė ir dvasininkų inteligentija rengė lietuviškus spaudinius, redagavo periodinius leidinius, siuntė jiems straipsnius ir korespondencijas, Mažosios Lietuvos spaustuvės pajėgė patenkinti draudžiamosios lietuvių literatūros paklausą, knygnešiai gabeno ir platino šią literatūrą, tauta (1897 maždaug 48 % lietuvių buvo raštingi) draudžiamąją literatūrą skaitė, savo lėšomis ją rėmė, iš draudžiamų lietuviškų elementorių mokė savo vaikus.
knygnešys V. Juška (20 a. 3–4 dešimtmetis)
Nuo 19 a. 9 dešimtmečio lietuviai valstiečiai siuntė kolektyvinius prašymus panaikinti spaudos draudimą ir suteikti teisių lietuvių kalbai. 19 a. 8 dešimtmečio pradžioje tautiniame judėjime įsivyravo naujos kartos pasaulietinė inteligentija, kilusi daugiausia iš Suvalkijos ūkininkų. 19 a. antroje pusėje susidarė lietuvių tautinio judėjimo židiniai Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos universitetuose – neoficialiose draugijose ir būreliuose lietuvių studentai platino, skaitė draudžiamąją lietuvišką spaudą, rūpinosi jos legalizavimu.
pirmojo lietuvių tautinio mėnraščio Aušra Nr. 1
19 a. 8 dešimtmetyje Mažojoje Lietuvoje pradėta leisti lietuvišką periodinę spaudą, leidinių redakcijos tapo tautinio judėjimo organizaciniais centrais, turėjo savo korespondentų ir platintojų tinklą Didžiojoje Lietuvoje. Jau leidžiant Aušros mėnraštį (1883–86; redaktoriai J. Basanavičius, J. Šliūpas, J. Mikšas, M. Jankus, J. Andziulaitis-Kalnėnas) ideologiškai išsiskyrė visuomeninės srovės – konservatyvi katalikiška ir pasaulietinė liberali. Lietuvių pasaulietinė inteligentija dvasininkijos veikloje įžvelgė stiprėjantį klerikalizmą. Nors Varpas (1889–1905; redaktoriai V. Kudirka, J. Adomaitis-Šernas, J. Kriaučiūnas, S. Matulaitis, J. Bagdonas, J. Šaulys, J. Vileišis, P. Višinskis) ir skelbė tautos vienybės idėją, bet liko liberalios pakraipos žurnalu. Jis ragino lietuvius priešintis rusifikacijai ir polonizacijai, svarstė Lietuvos politinės ateities ir valstybingumo klausimus.
1888 įsikūrus varpininkų grupuotei baigė formuotis liberali lietuvių tautinio judėjimo srovė. Katalikų žurnalas Šviesa (1887–88; faktiškai redagavo J. Angrabaitis, P. Urbonavičius, K. Pakalniškis) ir laikraštis Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (1890–1904) priešinosi rusifikacijai, bet nekėlė anticarinių politinių siekių. J. Tumo-Vaižganto iniciatyva leidžiamas žurnalas Tėvynės Sargas (1896–1904) buvo kovingesnis, jis padėjo visiškai susiformuoti moderniai katalikiškai lietuvių tautinio judėjimo srovei.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vykusi kova su polonizuotojais dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose irgi buvo tautinio judėjimo išraiška. Dėl kalbos vartojimo per pamaldas bažnyčiose kildavo muštynių, tautiškai susipratę kunigai, užsitraukdami vyskupijų kurijų nemalonę, sakydavo pamokslus lietuviškai. 1906 liberalių ir katalikiškų pažiūrų inteligentai nusiuntė popiežiui Pijui X memorandumą Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose. 19 a. antroje pusėje Kauno ir Seinų kunigų seminarijose slapta nuo lenkiškos jų vadovybės veikė lietuvių klierikų dreaugijos, jose buvo skaitoma ir platinama draudžiamoji lietuvių literatūra.
Nuo 19 a. 9 dešimtmečio lietuvių inteligentai (J. Basanavičius, P. Matulaitis, J. Šliūpas) jau puoselėjo Lietuvos valstybės atkūrimo idėjas. 19 a. pabaigoje besikuriančios nelegalios lietuvių politinės partijos t. p. kėlė Lietuvos valstybingumo klausimus. Socialdemokratai siekė suverenios Lietuvos, apimančios Vilniaus, Kauno, Suvalkų bei Gardino gubernijas ir federacijos pagrindu sujungtos su gretimomis valstybėmis. Jų idealas buvo Vakarų šalių socialdemokratijos traktuojamas socializmas be proletariato diktatūros – pirmiausia siekta demokratinių teisių ir laisvių. Lietuvos demokratų partija atstovavo liberaliajai lietuvių tautinio judėjimo srovei. Artimiausias jos tikslas buvo teritorinė autonomija Rusijos sudėtyje, galutinis – nepriklausoma Lietuva.
20 a. pradžioje jau buvo (nors negalutinai) susiformavusi moderni lietuvių tauta. Sustiprėjo lietuvių valstiečių tautinė ir pilietinė savimonė, atsirado moderniai tautai būdinga socialinė ir politinė sandara – gana gausi lietuvių inteligentija, politinės partijos bei ideologinės srovės, nedidelis verslininkų sluoksnis, buvo samdančiųjų ir samdomųjų. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu klostėsi bendrinė lietuvių kalba. Savo kilme tauta iš esmės buvo valstietiška, į ją įsiliejo mažesnė dalis Lietuvos bajorų.
Nuo 1905 lietuvių tauta pradėjo aktyvų politinį gyvenimą. 1905–06 buvo mėginama įkurti Lietuvos krikščionių demokratų partiją; nors ji neįsikūrė, bet liko stipri katalikiška krikščionių demokratų srovė. Veikiama popiežiaus Leono XIII enciklikų ir krikščioniškojo demokratinio judėjimo Europoje ji puoselėjo tautinę kultūrą, siekė spręsti socialinį klausimą. Krikščionys demokratai savo gausia spauda, draugijomis, mokyklomis, kooperatiniu judėjimu oponavo 1905–07 didelę įtaką įgavusiems socialdemokratams, siekė iš jų atkovoti įtaką lietuvių visuomenei. Nuosaikieji liberalai 1905–07 telkėsi į Tautiškąją lietuvių demokratų partiją, siekė autonomijos, propagavo nacionalinės valstybės ir tautos vienybės idėją, vadinamąją realią politinę taktiką (parlamentines reformas). Apie laikraštį Viltis (1907–15) susitelkę Vilniaus inteligentai liberalai ir Kauno krikščionys demokratai sudarė viltininkų (būsimųjų tautininkų) tautinio judėjimo srovę, pagrindiniu tikslu jie laikė kovą su lenkų nacionalizmu. Kauniečiams labiau pabrėžiant klerikalizmą ir praktinį socialinį darbą vilniečiai 1914 susitelkė apie žurnalą Vairas (1914–15, 1923–24, 1929–40), sudarė vairininkų grupuotę. Apie dienraštį Vilniaus žinios (1904–09) iki 1907 telkėsi liberalai ir krikščionys demokratai, vėliau – liberalai ir socialdemokratai. Liberalai, kaip ir socialdemokratai, ragino Bažnyčią atskirti nuo valstybės, krikščionių demokratų socialinį darbą vadino klerikalizmu, juos pačius – atžagareiviais, save – pirmeiviais. Spaudoje tarp jų vyko aštri polemika, kaip priešpriešą liberalai steigė savo draugijas (daugiausia Suvalkijoje) – Šviesą (1905–09), Marijampolės ūkininkų draugovę (1907–40). Socialdemokratai (jie patyrė didelį Rusijos valdžios smūgį slopinant 1905–07 revoliuciją) ir liberalai veikė sunkesnėmis sąlygomis – Rusijos valdžia uždarinėjo jų draugijas ir periodinius leidinius. Lietuvoje veikė beveik visų lenkų politinių partijų skyriai. Lenkiškai kalbantys krašto inteligentai (vadinamieji krajovcai) norėjo atkurti modernią LDK, kurioje lygias teises turėtų lietuviai, lenkai ir baltarusiai. Demokratinių pažiūrų lietuvių inteligentai 1905 su jais sudarė Vilniaus autonomistų būrelį; daugumai lietuvių laikantis tautinės valstybės kūrimo koncepcijos, jis iširo. 1914 vasarą prasidėjus I pasauliniam karui M. Yčas Valstybės dūmoje išdėstė Gintarinę deklaraciją, kuria argumentavo lietuvių etnopolitinį savarankiškumą, linkėjo Rusijos imperijai sutelkti visas lietuvių etnines žemes (ir Mažąją Lietuvą).
20 a. pirmais dešimtmečiais lietuvių tauta toliau modernėjo – išsiskleidė visas politinių partijų ir ideologinių srovių spektras, išaugo politinė sąmonė ir valstybingumo idėja, lietuviai jau valdė dalį prekinio ir finansinio kapitalo.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuvos_sienu_kaita-117500
Š: LTSR istorijos šaltiniai t. 1–2 Vilnius 1955–65; Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla / sud. A. Tyla Vilnius 2004. L: A. Tyla 1905 revoliucija Lietuvos kaime Vilnius 1968; V. Merkys Knygnešių laikai 1864–1904 Vilnius 1994, Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904 Vilnius 1994, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo Vilnius 1999, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius 2006; P. Čepėnas Naujųjų laikų Lietuvos istorija t. 1 Chicago 1977; Lietuvių atgimimo istorijos studijos t. 1–17 1990–2001; R. Vėbra Lietuvių tautinis atgimimas XIX amžiuje Kaunas 1992; E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje Vilnius 1996; R. Laukaitytė Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai Vilnius 1997; L. Mulevičius Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje Vilnius 2003; B. Kaluškevičius, K. Misius Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai Vilnius 2004; I. Šenavičienė Dvasininkija ir lietuvybė Vilnius 2005.
-Lietuvos istorija
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)