Lietuvà stalinnio režmo mẽtais (1944–1953)
1944 06 SSRS kariuomenės junginiai per Baltarusijos operaciją priartėjo prie Lietuvos, 07 04 peržengė Lietuvos šiaurės rytų sieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis bei Uteną, 07 13 po 5 d. kautynių – Vilnių (Vilniaus operacija), 07 22 – Panevėžį, 07 27 – Šiaulius (čia kovos veiksmuose dalyvavo sovietinės kariuomenės Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija), 08 01 – Kauną, rugpjūčio viduryje pasiekė nacių Vokietijos sieną. 10 05 SSRS kariuomenės I Pabaltijo fronto armijos pradėjo puolimą Žemaitijoje Klaipėdos kryptimi. Čia su Vokietijos kariuomene kovėsi ir Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos daliniai, o Vokietijos pusėje – iš lietuvių sudaryta Tėvynės apsaugos rinktinė (lietuvių pulkai).
Per Klaipėdos operaciją 1944 10 10 SSRS kariuomenės tankų daliniai prie Palangos pasiekė Baltijos jūrą ir blokavo Klaipėdą, šį miestą sovietinė kariuomenė po atkaklių mūšių užėmė 1945 01 28, Kuršių neriją – 02 04 (Antrasis pasaulinis karas). 1944 vasarą–1945 pradžioje nacių okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. 1940 08 SSRS aneksuotos Lietuvos teritorija po Antrojo pasaulinio karo padidėjo nuo 56 000 iki 65 000 km2. Pirmą kartą istorijoje Lietuvai kartu atiteko dalis Vilniaus krašto ir Klaipėdos kraštas.
SSRS kariuomenė 1944 08 žygiuoja per Šiaulius
per SSRS–Vokietijos karą sugriautas Klaipėdos centras (1945 01)
Po II pasaulinio karo pasikeitė geopolitinė Lietuvos padėtis: užėmusi ir kolonizavusi Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritis), Rusija tapo tiesiogine Lietuvos kaimyne. Nuo 1944 antros pusės Lietuvoje vėl įsivyravo totalitarinis sovietų komunistinis režimas (stalinizmas), kuris rėmėsi SSKP ir Lietuvos komunistų partija (LKP), valstybės saugumo institucijomis (Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų liaudies komisariatais; Valstybės saugumo komitetas, SSRS saugumo institucijos Lietuvoje), kariuomene, stribų daliniais, sovietiniais valdininkais, prokuratūra, teismais, karo tribunolais.
Po II pasaulinio karo ne kartą buvo keičiamas LSSR administracinis suskirstymas: vietoj 1940 Lietuvoje (su Klaipėdos kraštu) buvusių 25 apskričių, suskirstytų į 267 valsčius, 1947 pabaigoje buvo sudarytos 37 apskritys su 320 valsčių, suskirstytų į 2900 apylinkių (apylinkė). 1950 06 panaikinus apskritis ir valsčius, buvo sudaryti 87 rajonai (rajonas), kurie priklausė Vilniaus (Vilniaus sritis), Kauno (Kauno sritis), Šiaulių (Šiaulių sritis) ir Klaipėdos (Klaipėdos sritis) sritims, jos 1953 panaikintos (Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos administracinis teritorinis suskirstymas). Didinant administracinių vienetų, kartu ir valdininkų, saugumiečių ir stribų skaičių siekta labiau kontroliuoti gyventojus, ypač 1944–53 – pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui ir prievartinės kolektyvizacijos metais.
1944 07 Vilniuje pradėjo veikti iš Maskvos grįžusios LSSR valdžios institucijos – LKP Centro komitetas, Liaudies komisarų taryba ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas. Kartu su įtvirtinama sovietine politine sistema Lietuvoje buvo vykdoma stalininė kadrų, arba vadinamosios partinės sovietinės nomenklatūros skyrimo, politika (kadrai, nomenklatūra). Pagrindinis jos tikslas – į vadovų postus neleisti patekti sovietinei valdžiai klasiniu ir politiniu požiūriu nepatikimiems žmonėms. Per trumpą laiką taip buvo išplėsta ir sustiprinta LKP įtaka visoms valstybės, ūkio, kultūros ir kitoms įstaigoms. Darbuotojai centrinės ir vietinės valdžios įstaigoms buvo rengiami Antrojo pasaulinio karo metais Maskvoje ir kitur, į Lietuvą buvo siunčiama nemažai rusakalbių darbuotojų (vien iki 1945 pavasario atsiųsta 6100, iki 1947 rudens – 12 300).
Tarp daugelio menkos kvalifikacijos ir dorovės atvykėlių atsiųsta ir kvalifikuotų specialistų (teisininkų, ekonomistų, inžinierių), bet svarbiausia buvo partinių nomenklatūrinių kadrų lojalumas sovietinei okupacinei valdžiai – 1952 buvo daugiau kaip 275 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto (VKP (b) CK; Sovietų Sąjungos komunistų partija), daugiau kaip 2000 LKP Centro komiteto, 4900 sričių, 35 100 miestų ir rajonų partijos komitetų nomenklatūrai priskiriamų pareigybių.
1951 iš 2577 LKP Centro komiteto nomenklatūrai priklausančių vadovaujančių darbuotojų 1379 (46 %) buvo atsiųsti VKP (b) CK, daugiausia rusakalbiai. Kai kurie labiau išsilavinę ir patyrę, paskirti į aukštas pareigas (LSSR prokuroro, ministrų, LKP Centro komiteto sekretorių, šio komiteto ir valstybės saugumo institucijų skyrių vedėjų, viršininkų) vietoje analizavo padėtį ir teikė Maskvai siūlymų, kaip kovoti su lietuvių antisovietiniais partizanais, slopinti pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui; tarp siūlymų buvo: masiškai įbauginti lietuvių tautą, plačiau taikyti teroro priemones, organizuoti masinius gyventojų trėmimus.
VKP (b) CK ir LKP Centro komitetas surengė masines vadovaujančių darbuotojų, daugiausia lietuvių, atleidimo iš darbo dėl politinių motyvų kampanijas. Atleistieji neretai buvo suimami, tardomi, kalinami (represinių institucijų duomenimis, 1944–53 laikotarpiu suimti 6267 tarnautojai). Partinė nomenklatūra kartu su represinėmis institucijomis Lietuvoje tapo pagrindinė SSRS okupacinio režimo atrama (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas).
Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antrąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945–47 miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945–53 laikotarpiu – 130 000 žmonių. Iš viešojo miestų gyvenimo buvo stumiama lietuvių kalba, kilo grėsmė lietuvių tautos egzistencijai.
Aukščiausia valdžia Lietuvoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, buvo komunistų partija: centre – LKP Centro komitetas, vietose – miestų, apskričių ir valsčių partijos komitetai. Jų veiklą kontroliavo iš Maskvos siunčiami LKP Centro komiteto antrieji sekretoriai. SSKP vadovybė nepasitikėjo vietos komunistais, todėl 1944 11–1947 03 Lietuvos sovietinimui per LKP Centro komitetą, LSSR Aukščiausiąją Tarybą ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybą (iki 1946 03 – Liaudies komisarų taryba) vadovavo VKP (b) Centro komiteto Lietuvos biuras (pirmininkai M. Suslovas, 1946–47 – V. Ščerbakovas; biurą sudarė iš Maskvos atsiųsti valdininkai, iš Lietuvos jame buvo tik A. Sniečkus ir M. Gedvilas), faktiškai Lietuvoje jis buvo aukščiausia sovietinės okupacinės valdžios institucija.
LKP narių, kurių pokariu sparčiai gausėjo (1945 buvo 3500, 1949 – 24 500, 1953 – 36 200), daugumą sudarė valdžios ir represinių institucijų darbuotojai. Lietuvių šioje partijoje iš pradžių buvo nedaug, vėliau daugėjo – 1948 jie sudarė apie 18,5 %, 1953 – 38 %; tai rodo, kad dalis visuomenės ėmė taikstytis su SSRS okupacija ar net ją palaikyti, siekti karjeros, naudotis sovietinės sistemos teikiamomis galimybėmis. 1953 net 88 % vadovaujančių LSSR darbuotojų buvo komunistai ir komjaunuoliai (komjaunimas).
LSSR Aukščiausioji Taryba – formali aukščiausioji valdžios institucija – realios valdžios neturėjo, sesijose (jos trukdavo kelias dienas) svarstydavo ministerijų ir kitų institucijų parengtus, su LKP Centro komiteto biuru suderintus įstatymų projektus. Sovietinės Lietuvos Ministrų Taryba turėjo šiek tiek daugiau galių, 1947 vadovavo 27 ministerijoms, kurių dauguma buvo sąjunginio, tik 5, vėliau 6 – respublikinio pavaldumo. Sovietinės valdžios atstovai reikalavo klastoti pirmųjų po Antrojo pasaulinio karo 1946 surengtų SSRS Aukščiausiosios Tarybos rinkimų rezultatus. Per vėlesnius LSSR Aukščiausiosios Tarybos (1947), vietinių tarybų (1948), teisėjų bei tarėjų (1949) ir kitus rinkimus rezultatų klastojimas tapo norma – oficialiai dažniausiai buvo skelbiama, kad už vadinamojo komunistų ir nepartinių bloko kandidatus (kitų ir negalėjo būti) balsavo 99,99 % rinkėjų.
Ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui
Nuo 1944 vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Pažeisdama 1907 Hagos konvenciją (Hagos konvencijos) Sovietų Sąjunga okupuotoje Lietuvoje 1944 07–1945 06 mobilizavo daugiau kaip 108 300 vyrų, iš jų daugiau kaip 44 500 – prievarta (prievartinė mobilizacija). Nepagrįstai tikėtasi, kad veiks Atlanto chartija (1941), kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos nesulaukė: kai kurios Vakarų valstybės nepripažino Lietuvos sovietinės aneksijos (1940 08; Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)), bet Lietuvos ir kitų Baltijos šalių reikalai tarptautinėse organizacijose nebuvo svarstomi. Vis dėlto buvo atkakliai priešinamasi prievartinei kolektyvizacijai, boikotuojami rinkimai, vengiama stoti į Lietuvos komunistų partiją, komjaunimą, vis labiau lankoma ir palaikoma okupacinės valdžios persekiojama Katalikų Bažnyčia.
neatpažintas Algimanto apygardos partizanas
Aukščiausioji lietuvių tautos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui forma buvo Lietuvos partizaninis karas su SSRS (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). Visą Lietuvą apėmusio šio karo tikslas buvo išvaryti sovietus ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Priešintis sovietiniam okupaciniam režimui rengtasi dar nacių Vokietijos okupacijos metais: 1943 susikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas Vokietijos okupuotoje Lietuvoje suvienijo nelegalias organizacijas, iki SSRS okupacijos (1940) veikusias partijas ir pretendavo tapti antisovietinio pasipriešinimo lyderiu, bet 1944 pavasarį naciams suėmus kai kuriuos komiteto vadovybės narius ir kitiems pasitraukus iš Lietuvos, ši organizacija didesnės įtakos neturėjo. Bekompromisę ginkluotą kovą su artėjančia SSRS reokupacija, kaip svarbiausią uždavinį, skelbė Lietuvos laisvės armija (įkurta 1941). Jos organizuoti ir savarankiškai susikūrę (dažnai iš vyrų, besislapstančių nuo neteisėtos mobilizacijos į SSRS kariuomenę) partizanų būriai veikė jau SSRS–Vokietijos karo pabaigoje (1944–45).
1944–45 NKVD suėmus daugelį Lietuvos laisvės armijos vadų, ji netapo viską apimančia antisovietinio pasipriešinimo organizacija. Vsos Vokietijos okupacijos laikotarpiu veikusios nelegalios karinės ir politinės organizacijos Lietuvos pagrindiniu priešu laikė SSRS ir ragino jai priešintis iki taikos konferencijos Lietuvai palankių sprendimų, bet bendros vadovybės, pasipriešinimo strategijos ir taktikos nesukūrė. Lietuvos antisovietinis partizaninis karas truko 10 m., keitėsi jo organizacija, taktika, veikimo sąlygos.
Pirmiausia į kovą stojo buvę lietuvių antinacinio pasipriešinimo dalyviai, Vietinės rinktinės kariai, buvę lietuvių savivaldos įstaigų tarnautojai, policininkai, Lietuvos Respublikos kariuomenės kariai ir karininkai, vėliau įsitraukė valstiečiai, inteligentai, daugiausia provincijos mokytojai, studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai – faktiškai visų visuomenės sluoksnių gyventojai. Iš viso 1944–54 veikė apie 50 000 (kitais duomenimis, 60 000 ar dar daugiau) ginkluotų partizanų, dar apie 50 000 žm. buvo nelegalių organizacijų nariai, partizanų ryšininkai, rėmėjai. Vienu metu veikė nuo kelių iki keliolikos tūkstančių partizanų. Iš pradžių jie buvo organizuoti pagal Lietuvos Respublikos kariuomenės statutus, dėvėjo jos uniformas, būriai, kuopos ir batalionai veikė partizanų rinktinėse (rinktinė), apygardose (apygarda) ir srityse (sritis), į kurias buvo suskirstyta Lietuvos teritorija.
Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas (slapyvardis Vanagas) 1948 apdovanoja Kazimieraičio rinktinės partizanę S. Budėnaitę (slapyvardis Ramunė)
Partizanas vidutiniškai išsilaikydavo 2–3 metus. 1944–45 bendros vadovybės neturintys dideli 100–300 partizanų būriai kaudavosi su NKVD kariniais daliniais (juose 1945 buvo apie 20 000, 1946 – apie 14 000, vėliau iki 1951 – apie 10 000 kareivių, iki 1945 vidurio jiems talkino kiti Lietuvoje dislokuoti ir iš Latvijos, Baltarusijos bei Rusijos atsiųsti SSRS kariniai junginiai), puldavo ir užimdavo miestelius, naikindavo sovietines įstaigas, paimdavo jų dokumentus, laisvindavo kalinius. Partizanai rengėsi mobilizacijai ir per visuotinį sukilimą išlaisvinti Lietuvą. Pasipriešinimo politinę vadovybę bandyta organizuoti miestuose – 1946 06 06 paskelbta, kad įsteigtas partizaninį judėjimą koordinuojantis Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis, bet jau 1947 01 atskleista, kad jo vadovas J. Markulis – LSSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentas. SSRS vadovybės nurodymu iki karo padėties atšaukimo Lietuvoje 1946 viduryje itin brutalus NKVD kariuomenės elgesys, civilių žmonių šaudymas kilus mažiausiam įtarimui, suimtųjų kankinimas tardant Lietuvos gyventojus vertė imtis ginklo ir gintis.
1944–45 daugelio partizanų gyvybių pareikalavusi ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui taktika 1945 rudenį iš esmės pasikeitė: nedideli partizanų daliniai daugiausia veikė pasalose, naikino šnipus ir aktyvius kolaborantus (kolaboravimas).
Atsisakyta miestelių puolimų, atvirų susirėmimų su SSRS kariniais daliniais ir padaliniais, susiformavo partizanų karinės apygardos, stiprinti ryšiai tarp jų, platinta daugiau partizanų spaudos (per visą ginkluoto pasipriešinimo laikotarpį ėjo apie 80 periodinių leidinių nuo keliasdešimties iki kelių tūkstančių egzempliorių tiražu; Lietuvos partizanų spauda). Partizanai siekė įkurti bendrą politinę ir karinę pasipriešinimo vadovybę. 1947 buvo užmezgti ryšiai su užsienyje veikiančiu Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu, kitomis lietuvių organizacijomis, tarp jų ir su Lietuvos diplomatine tarnyba, kuri baigiantis Antrajam pasauliniam karui kai kurioms vyriausybėms (Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Argentinos, Vatikanui ir kitoms) įteikė notas, kuriose pabrėžė, kad atkuriama Lietuvos sovietinė okupacija pažeidžia Atlanto chartiją. Ieškota Vakarų valstybių paramos, atgauti laisvę tikėtasi kilus jų ir SSRS kariniam konfliktui. Trėmimais (Lietuvos gyventojų trėmimai), teroru, plėsdami MGB agentų tinklą, sovietai ir jų talkininkai vietiniai kolaborantai siekė įbauginti lietuvių tautą, pirmiausia antisovietinio pasipriešinimo dalyvius partizanus, jų šeimas ir rėmėjus. 1946–48 partizanų sumažėjo iki kelių tūkstančių, bet jie tapo organizuotesni – buvo sudaryti tvirti teritoriniai junginiai, partizanų apygardos ir sritys.
partizanų vadovybės įgaliotiniai ryšiams su Vakarais Juozas Lukša‑Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys‑Audronis (pritūpę) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais. Antroje eilėje iš kairės: Žalgirio rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Aleksandras Grybinas‑Faustas, šios rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Vitkauskas‑Saidokas, Žalgirio rinktinės partizanas Albrechtas Algirdas Akambakas‑Špicas, neatpažintas ir kiti (Skirkiškė, Barzdų valsčius, 1947 12)
1949 02 02–22 netoli Radviliškio įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo Pietų Lietuvos sričiai atstovaujantys srities ir Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas ir Tauro apygardos vadas A. Grybinas, Karaliaus Mindaugo sričiai (Šiaurės rytų Lietuvos sritis) atstovaujantis Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila, Vakarų Lietuvos sričiai atstovaujantys Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis, sekretorius P. Bartkus, srities štabo viršininkas V. Gužas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis ir štabo viršininkas B. Liesys. Suvažiavime buvo įkurta bendra politinė ir karinė vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba (pirmininkas ir laikinasis Ginkluotųjų pajėgų vadas J. Žemaitis), priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija, kuri skelbė, kad teisėta aukščiausioji valdžios institucija Lietuvoje yra partizanų vadovybė, kovos tikslas – nepriklausomos, demokratinės ir parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas.
partizanų Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadovybė: iš kairės – Vakarų Lietuvos srities Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas A. Liesys (slapyvardis Idenas), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis (slapyvardis Vytautas), Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės vadas J. Nuobaras (slapyvardis Lyras), Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas V. Gužas (slapyvardis Kardas) ir neatpažintas partizanas (apie 1949)
Lietuvos laisvės kovos sąjūdis keitė kovos strategiją; ilgalaikės okupacijos perspektyva vertė saugoti žmones, dvasines vertybes ir ekonominius išteklius, nuspręsta į partizanų dalinius nepriimti naujų žmonių. Nuo 1949 dėl prievartinės kolektyvizacijos, trėmimų partizanų padėtis sunkėjo, dėl MGB agentų ardomosios veiklos, išdavysčių ginkluota kova silpo – partizanų gretos retėjo, jų organizacija buvo ardoma iš vidaus, naikinami štabai.
1951 09 04 žuvo vienas aktyviausių partizanų J. Lukša, 1952 pabaigoje ryšius su vadovybe prarado Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas (suimtas 1956, sušaudytas 1957 11 29), 1953 05 30 suimtas J. Žemaitis (sušaudytas 1954 11 26). Organizuotos partizaninės kovos etapas 1953 baigėsi, 1954–56 dar veikė pavieniai būriai. Po J. Stalino mirties (1953 03 05) Lietuvoje dar kelerius metus vyko pavienių partizanų kovos: Suvalkijoje paskutinis ginkluotas partizanas J. Balčius žuvo 1957, Žemaitijoje P. Končius ir Aukštaitijoje A. Kraujelis – 1965.
Per vieno atkakliausių ir ilgiausiai trukusių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui kovas, LSSR MGB duomenimis, 1944–53 žuvo apie 20 000 partizanų (manoma, kad iš 1944–45 nužudytų ir partizanams priskirtų žmonių 30–50 % buvo civiliai, dažniausiai nuo mobilizacijos į SSRS kariuomenę besislapstantys vyrai), 18 800 partizanų suimta (dauguma jų t. p. slapstėsi nuo mobilizacijos į SSRS kariuomenę, daugelis suimtųjų buvo traktuojami kaip partizanai, t. p. partizanų ryšinininkai, rėmėjai; manoma, iš tikrųjų ginkluotų partizanų buvo suimta apie 2000). Dar daugiau kaip 38 600 ginkluoto pasipriešinimo dalyvių slapstėsi, vėliau legalizavosi. LSSR valstybės saugumo duomenimis, ginkluotam pasipriešinimui priklausė daugiau kaip 76 700 (kitais duomenimis, apie 73 000) žmonių. Sovietinės valdžios duomenimis, 1944 07–1953 10 partizanai nukovė apie 13 000 asmenų, iš jų 1000 NKVD kareivių, 500 Vidaus reikalų ministerijos ir MGB darbuotojų, 1300 stribų, apie 2300 ginkluotų sovietinių aktyvistų, 8000 (kitais duomenimis, mažiau) civilių gyventojų (manoma, kad daugelis jų buvo NKVD ir Valstybės saugumo liaudies komisariato, vėliau – MGB agentai, represinių institucijų talkininkai, dalis – pačios MGB ir jos agentų smogikų aukos, priskirtos partizanams).
LSSR Vidaus reikalų ministerijos 1954 12 30 pažyma apie 1944–54 nužudytus ir suimtus Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvius ir paimtus jų ginklus
Nors ir pralaimėję, partizanai ir visa lietuvių tauta pasiekė moralinę pergalę – nesitaikstė su Lietuvos okupacija ir nepriklausomybės praradimu, paneigė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS.
Katalikų Bažnyčios padėtis
Sovietinė okupacinė valdžia siekė Lietuvos Katalikų Bažnyčią prievarta išstumti iš šalies visuomeninio gyvenimo, neleisti Apaštalų Sostui tvarkyti jos reikalų. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro arba skyrių ir SSRS Liaudies komisarų tarybos institucijos – Religijų reikalų tarybos – įgaliotinio posėdžiuose buvo svarstoma, kaip pakenkti Bažnyčiai, imtis dvasininkų bauginimo, šantažo, represijų politikos.
Jau 1945 viduryje buvo kaltinami bendradarbiavimu su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui katalikų kunigai, vyskupai buvo verčiami viešai jį pasmerkti. Kunigijai nesutikus to daryti 1946–47 dauguma vyskupų buvo represuoti (vyskupas V. Borisevičius 1946 sušaudytas, suimtas arkivyskupas M. Reinys 1953 mirė Vladimiro kalėjime, vyskupai T. Matulionis 1946, P. Ramanauskas 1947 – ištremti), Lietuvoje liko vienintelis pareigas einantis vyskupas K. Paltarokas. Ilgainiui tarp Bažnyčios hierarchų ėmė vyrauti atviros konfrontacijos vengimo, prisitaikymo prie režimo nuostatos, tikintis Bažnyčią apsaugoti nuo dar didesnių represijų. Vyskupijų valdytojai sutiko viešai pasisakyti prieš ginkluotą pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui.
Nuo 1948 vidurio sovietinės valdžios institucijos dar aktyviau puolė Lietuvos Katalikų Bažnyčią: įvedė religinių bendruomenių ir dvasininkų registraciją, uždarė vienuolynus, vengiančių registruotis kunigų aptarnaujamas bažnyčias, nacionalizavo religinių bendruomenių pastatus. Iš 1945 pradžioje veikusių 711 bažnyčių iki 1948 pabaigos buvo įregistruotos 677, uždarytos 34. Oficialiais duomenimis, 1950 buvo 42, faktiškai (uždarius visus vienuolynus ir paleidus apie 14 000 vienuolių) – apie 130 uždarytų bažnyčių ir koplyčių. Dažniausiai apkaltinus ryšiais su ginkluotu pasipriešinimu 1944–53 nuteisti 364 kunigai.
1948–49 sovietinė okupacinė valdžia nesėkmingai bandė sugriauti Bažnyčios hierarchinę sandarą, įkurti nuo Apaštalų Sosto nepriklausomą tautinę bažnyčią. Siekiant žlugdyti kunigų rengimą ir taip neleisti Bažnyčiai atsinaujinti, 1950–53 imtasi represijų prieš vienintelę neuždarytą Kauno kunigų seminariją – represuoti rektorius A. Vaitiekaitis, profesoriai J. Grubliauskas, A. Krušas, katalikų filosofas P. Kuraitis, atleisti keli patyrę dėstytojai. Dėl perdėto Katalikų Bažnyčios persekiojimo organizatorių – A. Sniečkaus, M. Gedvilo, K. Preikšo, A. Gailevičiaus, B. Pušinio ir visų LSSR Vidaus reikalų bei Valstybės saugumo liaudies komisariatų vadovų – uolumo Bažnyčia patyrė didesnę prievartą, negu reikalavo SSRS pareigūnai (Lietuvos Katalikų Bažnyčia).
Sovietinis teroras 1944–1953. Lietuvos gyventojų kalinimas ir trėmimai
1944–45 sovietinis teroras buvo pats nuožmiausias. NKVD kariniai daliniai baudžiamąsias operacijas prieš lietuvių ginkluotą pasipriešinimą arba tuo įtariamus gyventojus pradėjo 1944 07, o labiausiai išplėtė nuo 1944 pabaigos, kai buvo sutelkta NKVD kariuomenės apie 16 pulkų, tarp jų ir generolo P. Vetrovo vadovaujama 4 divizija, kuri Lietuvoje veikė iki 1951. 1944–45 NKVD baudžiamosioms operacijoms (baudėjai) sutelkdavo net kelių divizijų dalinius, apsupdavo kelis valsčius, suimdavo, žudydavo įtariamuosius, žudė menkiausiu pretekstu, degino sodybas, net kaimus. 1944 12 (Kūčių vakarą) Alytaus, Kauno ir kitose apskrityse sudeginti 144 ūkiai, nužudyti 265 lietuviai (kai kurie sudeginti savo namuose). Vien 4 divizijos baudėjai nuo 1944 12 13 iki 1945 03 31 nužudė daugiau kaip 1800 žmonių.
LSSR Vidaus reikalų ministerijos 1953 05 07 pažyma apie 1944–53 suimtus inteligentus ir tarnautojus
Sovietinės valdžios oficialiais duomenimis, 1944–45 NKVD daliniai nužudė daugiau kaip 12 200 Lietuvos gyventojų, iš jų 5000 galėjo būti civiliai gyventojai. Ir vėliau, iki 1953 NKVD (nuo 1946 Vidaus reikalų ministerija) ir Valstybės saugumo ministerijos karinės baudžiamosios operacijos buvo pagrindinis lietuvių ginkluoto pasipriešinimo slopinimo būdas.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=10_tremtis-117505
Lietuvos gyventojų trėmimai (1941–52)
Siekdama greičiau palaužti Lietuvos žmonių ginkluotą ir kitokį pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, kuo skubiau susovietinti šalį (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas), SSRS vadovybė griebėsi Lietuvos gyventojų masinio kalinimo ir trėmimų. Tik prievarta ir teroru sunaikinus patriotiškiausią ar ūkiškai nepriklausomą lietuvių tautos dalį buvo įmanoma pertvarkyti visuomenę pagal komunistinės sovietinės ideologijos (marksizmas‑leninizmas) nuostatas. Vien 1944–45 ilgam buvo įkalinta apie 54 000 žm., apie 32 000 jų išvežta į SSRS lagerius. 1944–47 ir 1950–53 laikotarpiu (1947–50 mirties bausmė buvo panaikinta) Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 1100 kalinių (daugiausia politinių). Dėl kankinimų, ligų, nežmoniškų kalinimo sąlygų iki 1952 Lietuvos kalėjimuose daugiau kaip 700 kalinių mirė. 1944–52 į SSRS GULAG lagerius iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 142 500 kalinių, iš jų iki 20 000 tuose lageriuose mirė (Lietuvos gyventojų kalinimas).
lietuviai politiniai kaliniai Taišeto lageryje (Irkutsko sritis, 1958)
Jau 1945 SSRS vadovybės nutarimu prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai. Nutarimą tremti priimdavo SSRS vadovybė, konkrečius nutarimus – LSSR aukščiausios institucijos, pasirašydavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir ministras pirmininkas M. Gedvilas. Trėmimus tiesiogiai vykdė LSSR administracinės ir represinės institucijos (Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų daliniai bei stribai), joms vadovavo ir trėmimus planavo SSRS valdžia. Tremiamų šeimų sąrašus sudarydavo sovietinis saugumas (dažniausiai post factum juos įformindavo vietos valdžios institucijos), tremiamųjų turtą konfiskuodavo vietinės sovietinės institucijos.
Tremiamieji gyvuliniais vagonais buvo vežami į Sibirą, Rusijos šiaurę, Kazachiją ir kitur, įdarbinami kolūkiuose, miško paruošų, kasybos įmonėse. 1945–1948 pradžioje pirmiausia buvo tremiamos partizanų, kitų nelegaliai veikusių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių, Lietuvos vokiečių šeimos: ištremta apie 11 600 žmonių. Lietuvos kaimui priešinantis kolektyvizacijai ir nesiliaujant partizanų kovoms, sovietinė valdžia pradėjo masinius valstiečių, daugiausia vadinamųjų buožių ir jų pakalikų, trėmimus: per 1948 05 22–23 trėmimo operaciją Vesna ištremta 11 350 šeimų (40 002 žm.), per 1949 03 25–30 trėmimo operaciją Priboj – 8800 šeimų (28 981 asmuo), per 1951 10 02–03 trėmimo operaciją Osen – 4000 šeimų (16 150 žm.). 1944–53 per šiuos masinius ir kitus trėmimus (iš viso jų buvo 34) iš Lietuvos ištremta apie 132 000 žm. (daugiau kaip 5 % gyventojų; Lietuvos gyventojų trėmimai).
Partizanų ir kitų pasipriešinimo dalyvių naikinimas, masiniai trėmimai priskiriami SSRS valdžios ir LSSR administracijos vykdytam Lietuvos gyventojų genocidui. Stalininio teroro (nuo jo tiesiogiai labai nukentėjo daugiau kaip 300 000 Lietuvos žmonių) planus kūrė ir vykdė SSRS valdžia, bet ir LSSR valdininkai bei Lietuvos komunistų partija, t. p. sovietiniai aktyvistai prie to daug prisidėjo ir yra atsakingi.
Ūkio atkūrimas po Antrojo pasaulinio karo
SSRS kariuomenei 1944–45 vėl okupavus Lietuvą, toliau buvo vykdomi vadinamieji socialistiniai pertvarkymai, kurių tikslas – visose ekonomikos šakose panaikinti privačią nuosavybę. Okupacinis režimas turėjo slopinti lietuvių tautos pasipriešinimą, atkurti per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą Lietuvos ūkį (sovietinės statistikos duomenimis, jis patyrė 17 mlrd. rublių nuostolių 1941 kainomis). Atkuriamam šalies ūkiui mašinų, įrenginių, medžiagų ir žaliavų buvo atvežama iš Rusijos, kitų SSRS vietų, okupuotos Vokietijos. Iš Lietuvos vežta daug maisto produktų, linų, statybinės miško medžiagos. Iki 1948 pabaigos buvo atstatytos pagrindinės pramonės įmonės, Petrašiūnų, Klaipėdos, Rėkyvos šiluminės elektrinės.
Kauno politechnikos instituto studentai hidroelektrinės statyboje (Marijampolės rajonas, 1951)
Sovietinės valdžios oficialiais duomenimis, 1948 Lietuva pasiekė, o 1951 2,3 karto viršijo prieškarinį pramonės gamybos lygį (faktiškai lyginti nelyginami Lietuvos Respublikos be Klaipėdos krašto rinkos ekonomikos ir sovietinio planinio ūkio rodikliai). Ūkio sovietinimą lengvino per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) nacių neatšaukta 1940–41 vykdyta sovietinė nacionalizacija. Pirmaisiais pokario metais dar veikusios privačios amatininkų dirbtuvės ir parduotuvės (1945 jų buvo apie 2500) greitai užsidarė dėl itin padidintų mokesčių. Verslinė kooperacija, į kurią buvo suvaryti amatininkai, iš esmės nesiskyrė nuo valstybinės pramonės.
Sovietinis žemės ūkio pertvarkymas
Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka ir toliau buvo žemės ūkis. Manoma, dėl ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui Lietuvoje kuriam laikui buvo atidėta kolektyvizacija. 1944–48 sovietine žemės reforma siekta kaime plėsti sovietinės okupacinės valdžios socialinę atramą ir sukiršinti valstiečius. Į valstybinės žemės fondą buvo paimta 1,6 mln. hektarų be šeimininkų likusios, pasitraukusiųjų į Vakarus, išvykusiųjų į Lenkiją, partizanų, tremtinių ir tų valstiečių žemės, kurios sovietinės valdžios buvo priskirtos vadinamųjų buožių ūkių kategorijai. Žemė valstiečiams buvo primygtinai siūloma, daugelis jos nenorėjo imti nujausdami artėjančią kolektyvizaciją, vengdami partizanų skelbiamų griežtų sankcijų (net mirties bausmės). 688 000 ha žemės buvo išdalyta 98 000 bežemių ir mažažemių šeimų, 500 000 ha – valstybiniams ūkiams (tarybiniai ūkiai), mašinų ir traktorių stotims (mašinų ir traktorių stotis), įvairioms įstaigoms, apie 400 000 ha liko neišdalyta.
arklių, žemės ūkio inventoriaus ir padargų rekvizicija per kolektyvizaciją (Mančiūnai, Miroslavo valsčius, 1949–50)
Remiantis Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto 1947 05 21 ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto 1948 03 20 nutarimais, Lietuvoje pradėjus masinę prievartinę kolektyvizaciją, nuo pasiturinčios valstietijos (vadinamųjų buožių) apribojimo pereita prie jos, kaip klasės, panaikinimo. Dar 1947 12 LSSR Ministrų Taryba ir Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas patvirtino buožių požymius (pasiturintys ūkininkai, turintys samdomų darbininkų, mašinų, malūnų, lentpjūvių, nuomojantys gyvulius ir kita), įpareigojo apskričių vykdomuosius ir šios partijos komitetus sudaryti buožių sąrašus (iš pradžių į juos įtraukta apie 15 000 šeimų, vėliau trauktos ir į kolūkius nestojančios buožių požymių neatitinkančios vadinamųjų buožių pakalikų šeimos).
Dauguma į sąrašus įtrauktų šeimų buvo ištremta (Lietuvos gyventojų trėmimai), dalis kėlėsi į miestus, kitas SSRS vietas. Masinis teroras, nepakeliami mokesčiai, pyliavos privertė valstiečius atsisakyti savo turto ir stoti į kolūkius. 1951 žemės ūkio kolektyvizacija iš esmės buvo baigta, Lietuvos valstiečiai iš savarankiškų ūkininkų buvo paversti beveik beteisiais kolūkiečiais. Panaikinus privačią nuosavybę morališkai palaužti (plito vagystės, girtuoklystė) kaimiečiai ėmė keltis į miestus, kur trūko darbininkų.
Kultūros raida
1944–1945 pradžioje SSRS kariuomenei vėl okupavus Lietuvą, imtasi vykdyti vadinamąją kultūrinę revoliuciją. Jos tikslas buvo slopinti žmonių tautinę ir religinę sąmonę – piršti vadinamąjį proletarinį internacionalizmą (internacionalizmas). Iš esmės tai reiškė visko, kas rusiška, liaupsinimą ir lietuvių tautinio menkavertiškumo ugdymą, praeities meno, literatūros atmetimą.
Kultūros sovietinimui kontroliuoti SSRS pavyzdžiu buvo įkurtos komunistų partijos politiką vykdančios Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos teatro draugija ir kitos organizacijos. Jas prižiūrėjo LSSR meno reikalų valdyba, t. p. LSSR kultūros ir švietimo įstaigų komitetas. Aukščiausioji kontrolės bei vadovavimo grandis buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Kultūros ir mokslo bei Propagandos ir agitacijos skyriai; iš pradžių jiems vadovavo VKP (b) Centro komiteto iš Rusijos atsiųsti pareigūnai.
Prie kultūros, mokslo sovietinimo daug prisidėjo Lietuvos komunistų partijos ir vietiniai aukštieji sovietinių įstaigų veikėjai V. Niunka, K. Preikšas, A. Sniečkus, A. Venclova, G. Zimanas, J. Žiugžda ir kiti. Buvo kuriamas ideologinių institucijų tinklas. Jos ir visos kultūros įstaigos turėjo skleisti sovietinę ideologiją (marksizmą‑leninizmą), propagandą, garbinti sovietinę kultūrą, kovoti su religija ir Katalikų Bažnyčia.
Tęstas 1940 pradėtas bibliotekų valymas. 1944–51 iš fondų buvo išimta apie 600 000 egzempliorių religinio turinio, nemarksistinės filosofijos, užsienio autorių, t. p. kitų nepriklausomą Lietuvą ir jos kultūros laimėjimus primenančių knygų. Dauguma jų sunaikinta, tik kai kurios pateko į bibliotekų specialiuosius fondus. Konfiskuotiną literatūrą slepiantieji buvo griežtai baudžiami. Viešosios informacijos priemonėse, literatūroje uždrausta minėti į Vakarus pasitraukusių rašytojų, mokslininkų ir kitų asmenų pavardes.
Lietuvos komunistų partijos iniciatyva buvo naikinami kultūros paminklai (paminklas Laisvė, Nežinomo kareivio kapas ir kitos skulptūros Kaune, visoje Lietuvoje – Vytauto Didžiojo ir kiti paminklai, Trijų kryžių monumentas, Vilniaus arkikatedros frontono skulptūros ir kiti), buvo uždaromos ir sandėliais verčiamos bažnyčios. Iki 6 dešimtmečio pradžios sunaikinti, išniekinti arba suniokoti 526 istoriniai, ypač 1918–20 Nepriklausomybės karo kovų atminimui pastatyti paminklai.
Vengdami sovietinių represijų į Vakarus pasitraukė apie 60 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų – apie 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų, daugiau kaip 1000 mokytojų, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų, 2000 studentų ir gimnazijų vyresniųjų klasių moksleivių. Tarp pasitraukusiųjų buvo pusė Lietuvių rašytojų draugijos narių. Dauguma Lietuvoje likusių inteligentų neragino priešintis sovietiniam okupaciniam režimui, menkai prisidėjo prie pasipriešinimo, bet ir nešlovino sovietinės sistemos, nepritarė SSRS valdžios politikai. Senąją inteligentiją imtasi perauklėti, grasinimais represuoti bandyta priversti ją tarnauti sovietinei valdžiai.
1944–53 laikotarpiu suimtas 1651 kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovas (dauguma ištremti arba kalinti, kai kurie nužudyti). 6 dešimtmečio pradžioje imta persekioti socialdemokratinės orientacijos inteligentus – buvusius Lietuvos socialdemokratų partijos ir liaudininkų partijų narius. Už tylėjimą ir kitas vadinamąsias nuodėmes daugelis rašytojų, kai kurie istorikai buvo nuolat barami, gąsdinami (juos kartais bandydavo užstoti J. Paleckis); K. Boruta, V. Drazdauskas, K. Inčiūra, P. Juodelis, A. Miškinis, E. Viskanta ir kai kurie kiti rašytojai bei kritikai atsidūrė GULAG lageriuose, poetas K. Jakubėnas sovietinio saugumo nužudytas.
Rašytojai privalėjo kurti vadinamojo socialistinio realizmo, t. y. klasių kovos praeityje ir utopinio, išgražinto socializmo vaizdavimo, metodu. Grubiam sovietiniam diktatui turėjo paklusti dailininkai, skulptoriai, teatralai, muzikai ir kompozitoriai.
Nuo 1948 iki J. Stalino mirties (1953) truko Lietuvos mokslininkų – J. Balčikonio, V. Girdzijausko, T. Ivanausko, A. Janulaičio, V. Kairiūkščio, V. Lašo, J. Lebedžio, P. Pakarklio, A. Purėno, V. Ruokio ir kitų – puolimas. Buvo suimti ir įkalinti arba ištremti L. Karsavinas, V. Sezemanas, D. Cesevičius, P. Šalčius, J. P. Aleksa, S. Stulginskis, V. Vilkaitis, A. Žvironas ir kiti. L. Karsavinas, V. Vilkaitis lageriuose, J. P. Aleksa ir nemažai kitų Sibiro tremtyje mirė.
P: Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose: dokumentų rinkinys Vilnius 1995, Kaunas 1999; Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 metais Kaunas 1996; V. Tininis Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m.: istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys t. 1–3 Vilnius 2003; Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: dokumentų rinkinys / sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus Vilnius 2005; Lietuvos sovietizavimas 1944–1947 m. VKP (b) CK dokumentai: dokumentų rinkinys / sud. M. Pocius Vilnius 2015; Lietuvos sovietizavimas 1947–1953 m.: VKP (b) CK dokumentai / sud. M. Pocius Vilnius 2018. L: V. Tininis Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai Vilnius 1994, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m.: istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys t. 1–3 Vilnius 2003, Sovietų Sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla: antroji sovietinė okupacija (1944–1953) Vilnius 2008, Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai: antroji sovietinė okupacija (1944–1953) Vilnius 2009; K. Meškauskas Lietuvos ūkis 1940–1990 m. Vilnius 1994; L. Truska Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; A. Anušauskas Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais Vilnius 1996; J. Starkauskas Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais: NKVD‑MVD‑MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu Vilnius 1998; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; J. R. Bagušauskas Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas Vilnius 1999; K. Kasparas Lietuvos karas Kaunas 1999; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007; J. Starkauskas Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius 2007; J. Zubkova Pabaltijys ir Kremlius 1940–1953 Vilnius 2010; Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m. / sud. R. Laukaitytė Vilnius 2014; V. Sirutavičius Politinė galia ir lietuviškas etniškumas: vėlyvasis stalinizmas ir ankstyvoji destalinizacija Lietuvoje 1944–1956 m. Vilnius 2022.
449
2769
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)