lietùviškieji mãtai
Pirmieji ilgio matai buvo antropologiniai (rėmėsi žmogaus kūno antropologiniais ypatumais), pvz., sieksnis – atstumas tarp išskėstų rankų nykščių (apie 2,13 m), uolektis – tarp alkūnės linkio ir pirštų galų (apie 65 cm), pėda – tarp kojos užkulnio ir pirštų galų (30,5 cm). Tam tikros vertės ilgio matai pradėti naudoti jau 15 amžiuje. Juos imta taikyti ir pločiui matuoti, nors buvo ir atskirų pločio matų (vaga, akėčios, lenta, suolas). 15–17 a. naudota kartis (4,87 m).
Seniausias dokumentuotas ploto vienetas – valakas (21,08 ha), lygus 30–33 lietuviškiems margams (0,71 ha), naudotas ir lenkiškasis margas (0,55 ha); lietuviškas margas prilygo 300 karčių.
Pirmieji ploto matai buvo natūriniai: žagrė (žemės plotas, žagre įdirbamas per metus), statinė (žemės plotas, apsėjamas viena statine rugių), šieno vežimas ir kita.
Seniausias svorio matas – lietuviškas ilgasis (200–205 g), susiformavęs 10–12 amžiuje. 15 a. lietuviško ilgojo (rublio) masė sumažėjo iki 180–185 g; spėjama, kad ji buvo orientuota į Rygos markę. Dviejų lietuviškų ilgųjų masė sudarė lietuvišką markę. Nuo 13 a.naudotas akmuo (apie 15 kg). Stambiausias svorio matas buvo lastas (apie dvi tonas).
Kaip tūrio matas naudota statinė, 14–15 a. dar neturėjo pastovios išraiškos; nuo 16 a. įsigali prekybinė statinė, vėliau vadinta lietuviškąja, po 1765 – komisijine, ją sudarė 144 lietuviški gorčiai (apie 404 l). Gorčius prilygo 2,80 litro. Naudotos ir kitos vietinės statinės: mažoji Vilniaus (18 gorčių; apie 50 l), Tilžės (48 gorčiai; apie 134 l), Karaliaučiaus (415 l), taip pat silkinė statinė solianka (5 gorčiai; apie 14 l). Mažesni biralų matai buvo natūriniai (žiupsnis, sauja, rieškučios), kiti turėjo aiškią išraišką: kvorta, arba kaušas (0,82 l), kuta (80 gorčių; apie 224 l), pūras (apie 24 l), kartis (120 l).
Aukso kokybei nustatyti taikyta 24 karatų sistema. Nuo 1907 karatas vartojamas tauriųjų metalų masei nustatyti (1 karatas – 0,2 g). Naujausiaisiais laikais tauriųjų metalų kokybė matuojama metrine prabos sistema, paremta gryno metalo kiekiu (promilėmis) 1000 masės dalių. 1000 metrinė ir 24 karatų prabos žymi hipotetinį gryno metalo lydinį. Lietuvoje nuo 1922 galioja metrinė prabos matų sistema.
Dalis matų buvo susieta su valstiečių prievolėmis dvarui ir neturėjo pastovios išraiškos. Pvz., grūdai yra nevienodos masės, o krepšiai, saikai, virtuvės ir namų apyvokos daiktai buvo gaminami įvairių dydžių. Prekyboje buvo naudojami lapai (arkušai) skardai, štobos – geležiai matuoti.
Žydai prekeiviai naudojo savitus matus. Tūrio matai: šiupas (0,5 l), kabas (1,2 l), sykelis (7 l), saikas (6–8 lietuviški gorčiai, apie 22 l), šepelis (12 arba 22 gorčiai). Svorio matai: šekelis (11,4 g), mina (60 šekelių, 684 g).
Po 1795 Lietuvos didžiojoje dalyje, užimtoje Rusijos imperijos, įsigalėjo rusiški ilgio matai: colis (2,54 cm), verškas (44,4 mm), Vilniaus uolektis (66,7 cm), aršinas (71 cm), varstas (1,07 km), mylia (7,46 km); ploto matai: dešimtinė (1,09 ha); svorio matai: dalis (44,4 mg), zolotnikas (4,26 g), lotas (12,79 g), uncija (43,5 g), svaras (409,5 g), pūdas (16,3 kg), birkavas (163,8 kg).
Matų dydis buvo nustatomas valstybiniais aktais (1677, 1765, 1776 konstitucijos – Abiejų Tautų Respublikos seimų nutarimai), jų etalonai buvo saugomi rotušėse.
1875 Rusijos imperija, kuriai priklausė ir Lietuva, pasirašė metrinę konvenciją. Iki 1915 Lietuvoje veikė Vilniaus apygardos prabavimo rūmai, kuriems buvo pavaldūs Kauno antros klasės prabavimo rūmai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1919 buvo įsteigti Vyriausieji matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmai. 1922 oficialiai priimta metrinė matų sistema. SSRS 1940 okupavus Lietuvą šie rūmai buvo uždaryti. 1963 Lietuvos, kaip ir visos SSRS, matavimo vienetai suderinti su pasauliniais SI standartais. Lietuvai 1990 atkūrus nepriklausomybę, 1991 įkurta valstybinė įmonė Lietpraba, kuri 1995 tapo Lietuvos prabavimo rūmais (pagrindinė būstinė Druskininkuose, filialai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose).
2271