lietùviškieji vakara. Lietuvos mėgėjų teatro sąjūdžiui įtakos turėjo 19 a. pabaigos Lietuvos politiniai ir visuomeniniai gyvenimo pokyčiai – nacionalinis judėjimas, lotynų raidyno spaudos draudimas. Iš tautinio judėjimo dalyvių slaptų susiėjimų, kuriuose vyko skaitymai, deklamacijos, buvo dainuojama ir šokama, susiklostė lietuviškieji vakarai. Šio laikotarpio teatro raidos skiriami 2 etapai: iki 1904, kai rengti slaptieji vakarai, ir po 1904, kai panaikinus spaudos draudimą kultūros draugijos pradėjo rengti viešuosius vakarus.
Vaidinti juose pradėta 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, kai buvo parašytos pirmosios lietuviškos pjesės teatro mėgėjų sambūriams – trumpos komedijos ir komiškos scenelės, kuriose buvo pašiepiamos įvairios dorovinės ydos, socialinės negerovės (Keturakio Amerika pirtyje, J. Tumo‑Vaižganto Namai‑pragarai ir Nepadėjus nėr ko kasti, L. Didžiulienės‑Žmonos Lietuvaitės, Žemaitės Mūsų gerasis, Trys mylimos, Valsčiaus sūdas). Saugantis valdžios slaptieji vaidinimai buvo rengiami atokiose, toliau nuo centrų įsikūrusiose kaimo trobose, klojimuose arba pakluonėse. Vaidinimus rengė užsienyje mokslus baigę lietuviai visuomenininkai, iš didmiesčių atostogoms sugrįžę universitetų studentai. Jiems talkino ir pagrindinę vaidintojų dalį sudarė provincijos miestelių mokytojai, amatininkai, fotografai, advokatai ir kiti. Slaptieji vakarai telkė lietuvių visuomenę, ugdė tautinę savimonę, lietuvių kalbą.
19 a. pabaigoje viešus lietuviškuosius vakarus rengė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje ir kitose šalyse gyvenantys lietuviai (A. Turskio Be sumnenes, arba Kejp taj ant svieto ejnasi 1889, Plymouthe, Jungtinės Amerikos Valstijos, J. Blizińskio Žentas dėl parodos 1895, Sankt Peterburge). Vaidintojų būrelius turėjo ir Mažojoje Lietuvoje veikusios lietuvių draugijos (Birutė, įkurta 1885 Tilžėje, Tilžės lietuvių giedotojų draugija, įkurta 1895, statyta daugiausia Vydūno veikalai).
1899 08 20 Kuršo gubernijai priklausančioje Palangoje (čia negaliojo spaudos ir kultūrinių renginių draudimas) suvaidintas pirmasis Lietuvos dabartinėje teritorijoje viešas lietuviškas mėgėjų teatro spektaklis – Keturakio komedija Amerika pirtyje. 20 a. 1 dešimtmečio antroje pusėje mėgėjų teatras tapo viešas ir persikėlė į didžiuosius miestus. Labdaros tikslais kasmet surengti po 4 lietuviškuosius vakarus gavo teisę įvairios draugijos: Vilniuje – Vilniaus lietuvių šelpimosi draugovė (įkurta 1904, vėliau Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugija), Vilniaus kanklės (įkurta 1905), Rūta (įkurta 1908), Kaune – Daina (įkurta 1899), Panevėžyje – Aidas (įkurta 1906) ir kitos. Netrukus prie draugijų pradėjo steigtis specialios teatro kuopelės: prie Vilniaus savitarpinės pašalpos draugijos – Vilniaus lietuvių vaidintojų mėgėjų kuopa (įkurta 1908), prie Rūtos – Vilniaus artistų mėgėjų būrelis (įkurtas 1910), prie Dainos – Pirmoji lietuvių artistų trupė (įkurta 1911) ir kitos. Atsirado aktyviau sceninę veiklą plėtojančių trupių, bet jų nariai buvo tik teatro mėgėjai, kurie vaidinimams skirdavo laisvalaikį, už juos negaudavo atlyginimo.
pirmojo Lietuvos dabartinėje teritorijoje viešo lietuvių mėgėjų spektaklio – Keturakio Amerika pirtyje (1899) – rengėjai ir dalyviai: sėdi iš kairės – Kazys Žalnieriukynas, J. T. Juškytė, L. Vaineikis, S. Jakševičiūtė, Feliksas Janušis; stovi iš kairės – Vladislovas Mongirdas, Edvardas Empacheris, A. Janulaitis, P. Višinskis, Gabalis, S. Kuizinas
Mėgėjų teatro problemas ryškiausiai atskleidė didžiausia repertuarinė 20 a. pirmos pusės naujovė – istorinės dramaturgijos (A. Fromo‑Gužučio, M. Šikšnio, G. Landsbergio‑Žemkalnio, V. Nagornoskio) spektakliai. Jie iškėlė nesudėtingų, bet 20 a. pradžios lietuvių teatrui visiškai naujų uždavinių: prireikė istorinių dekoracijų ir kostiumų, įvairių sceninių efektų, reikėjo nuspręsti, kaip tvarkyti masines scenas, ilgiau repetuoti su vaidintojais. Trupėje turėjo atsirasti režisierius, kuris būtų atsakingas už visą parengiamąjį darbą. Jo ėmėsi kiek labiau patyrę, aktyvesni ir energingesni trupių nariai (G. Landsbergis‑Žemkalnis, M. Grigonis, J. Linartas, L. Jakavičius). Istoriniai spektakliai ne tik nepaskatino mėgėjų teatro meninės brandos, bet dar akivaizdžiau nei įprasti komedijų vaidinimai atskleidė jo bejėgiškumą. 1909 po pirmojo viešo lietuviško spektaklio dešimtmečio paminėjimo Vilniuje visuotinai pradėta kalbėti apie lietuvių teatro krizę ir būtinybę jį reorganizuoti į profesionalųjį teatrą.
Profesionalaus teatro link žengta 1916, kai aktyvus mėgėjų teatro dalyvis J. Vaičkus, nuo 1914 mokęsis Aleksandros teatro mokykloje Sankt Peterburge, čia atidarė pirmąją privačią lietuvių dramos mokyklą. Joje vaidybos pradmenis įgijo keliolika auklėtinių, kai kurie jų (V. Dineika, J. Dikinis, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, J. Stanulis) vėliau vaidino profesionaliajame teatre.
1918 Sankt Peterburge J. Vaičkus iš savo mokinių sudarė Skrajojamąjį teatrą (spektakliai rengti nuo 1917). 1918–19 J. Vaičkus su šios trupės branduoliu vaidino Vilniuje, 1919–20 – Kaune. 1919 į Vilnių iš Sankt Peterburgo grįžęs K. Glinskis (1910 Sankt Peterburge baigė Literatūros ir meno draugijos teatro mokyklą, vaidino šio teatro trupėje) čia subūrė Vilniaus lietuvių teatro studiją (ją sudarė dalis 1911–17 Sankt Peterburge veikusios Petrapilio lietuvių dramos ir muzikos kuopos aktorių ir mėgėjų teatro aktoriai iš Vilniaus); Lenkijai užėmus Vilnių studija veikė Jurbarke, vėliau Kaune. 1920 Kaune ši studija ir Skrajojamasis J. Vaičkaus teatras susijungė į Vaidilų bendrovę „Anga“, kuri aktyvesnės veiklos neišplėtojo.
L: B. Sruoga Lietuvių teatras Peterburge 1892–1918: Lietuvių teatro istorijai medžiaga Kaunas 1930; J. Būtėnas Lietuvių teatras Vilniuje: 1900–1918 Kaunas 1940; V. Maknys Lietuvių teatro raidos bruožai t. 1 Vilnius 1972.
769