lietùvių antinãcinis pasiprešinimas, lietùvių antinãcinė rezisteñcija, lietùvių láisvės kóvos, 1941–44 lietuvių patriotų priešinimasis nacių Vokietijos okupaciniam režimui.
Pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasipriešinimo veikėjai orientavosi į Jungtines Amerikos Valstijas ir Didžiąją Britaniją, tikėdamiesi, kad bus įgyvendinti Atlanto chartijos (1941) principai. Lietuvos didžiausiais priešais buvo laikomos komunistų valdoma Sovietų Sąjunga (priešas numeris 1) ir nacių valdoma Vokietija (priešas numeris 2).
Nacių okupacinė politika
1941 06 22–28 nacių Vokietijos kariuomenė, puldama SSRS kariuomenę, užėmė Lietuvą. Vokietija skelbė Lietuvą išvadavusi iš bolševizmo jungo, bet nesirengė pripažinti Lietuvos laikinosios vyriausybės ir atkurti nepriklausomos Lietuvos valstybės. Sovietinę okupaciją ir aneksiją pakeitė nacių okupacinis režimas. Civilinė Vokietijos okupacinė valdžia 1941 08 05 privertė Laikinąją vyriausybę sustabdyti veiklą, uždraudė politines organizacijas ir partijas (iki 1941 12 leido veikti tik Lietuvių nacionalistų partijai); Lietuva buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir paversta Vokietijos okupacinio administracinio vieneto Ostlando dalimi. Buvo pradėta įgyvendinti Lietuvos kolonizacijos ir germanizacijos „Ost“ planas, žydų genocidas (Antrasis pasaulinis karas, Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944), Holokaustas). Naciai savininkams negrąžino sovietinės okupacinės valdžios nacionalizuotų pramonės įmonių, valstybinių ūkių, namų ir kitos buvusios privatinės nuosavybės; Laikinosios vyriausybės paskelbtų reprivatizacijos įstatymų vokiečių okupacinė valdžia nepripažino.
Pasipriešinimo organizacijos
Naciams vykdant grubią ir tiesmukišką priespaudos politiką, 1941 vėlyvą rudenį pradėjo kurtis slaptos lietuvių pasipriešinimo organizacijos: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos laisvės armija ir kitos.
Stipriausios ir aktyviausios antinacinės organizacijos buvo LF ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (kūrėsi 1941 pabaigoje–1942 pradžioje). Į LF daugiausia būrėsi katalikiškos orientacijos jaunimas ir inteligentija, į Sąjungą – tautinės ir liberaliosios pakraipos asmenys. LF turėjo karinį (Kęstučio organizacija), politinį‑informacinį ir finansų skyrius. LF su kitomis pogrindžio organizacijomis 1943 11 25 įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Jame LF atstovavo A. Damušis. 1943 viduryje Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga subūrė apie 3000 narių. Leido vidaus informacijos biuletenį. 1944 pradžioje Sąjunga įsteigė slaptą Laisvosios Lietuvos radiją; transliacijos buvo girdimos net Švedijoje. 1943–44 gestapas suėmė keliolika Sąjungos vadovybės narių ir spaudos leidėjų.
1942–43 vis labiau brendo poreikis vienyti jėgas ir įsteigti vieną pasipriešinimo vadovybę, bet dėl pasaulėžiūros skirtumų ir partinių prieštaravimų tai užtruko. Iki VLIK įsteigimo veikė 2 politiniai centrai: Tautos taryba (įkurta 1942 pavasarį) ir Vyriausias lietuvių komitetas. Tautos taryba telkė katalikiškos orientacijos sambūrius ir organizacijas: LF, krikščionis demokratus, Darbo federaciją, Ūkininkų sąjungą ir Lietuvių vienybės sąjūdį. Į Vyriausią lietuvių komitetą susibūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, socialdemokratai, tautininkai, liaudininkai ir nacionalistai (buvę Lietuvių nacionalistų partijos nariai). Po 5 mėn. trukusių Tautos tarybos ir Vyriausio lietuvių komiteto derybų bei pasitarimų buvo nuspręsta steigti vieną pogrindžio vadovybę – VLIK. Pirmasis jo posėdis įvyko 1943 11 25 Kaune. Demokratiškai buvo sukurta pasipriešinimo vadovybė (1943–45 pirmininkas socialdemokratas S. Kairys), atstovaujanti beveik visoms, išskyrus Lietuvos laisvės armiją, partijoms ir neseniai susikūrusioms kovos organizacijoms. Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK planuota paversti nelegalia Lietuvos vyriausybe, ji turėjo vadovauti pasipriešinimui, Lietuvoje ir užsienyje atstovauti Lietuvai, saugoti jos suverenias teises. Įsteigus VLIK nustojo veikti Tautos taryba ir Vyriausias lietuvių komitetas. 1944 02 16 VLIK paskelbtoje deklaracijoje Į lietuvių tautą! buvo išdėstyta jo veiklos programa.
Pasipriešinimo vadovybės ryšiai su užsieniu
Lietuvių antinacinės rezistencijos vadovai, siekdami atkreipti Vakarų demokratinių valstybių dėmesį į Lietuvos laisvės reikalą, ieškojo paramos ir ryšių Vakarų Europoje. 1943 07 Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys A. Vokietaitis Baltijos jūra nuvyko į Švediją. Joje buvo įsteigtas Lietuvių komitetas, kuris vietos spaudoje demaskavo nusikalstamą nacių politiką Lietuvoje, informavo apie pasipriešinimo veiklą ir propagavo Lietuvos nepriklausomybės idėją. Šveicarijoje politinę veiklą plėtojo Lietuvos diplomatai J. Šaulys, E. Turauskas, A. Gerutis ir S. Garbačiauskas. Jie redagavo antinacinius Eltos biuletenius ir siuntė juos į užsienį, palaikė ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, su Berlyne veikiančiu K. Škirpa ir VLIK. Bendraudami su užsieniu rezistencijos veikėjai Vakarų šalių visuomenei teikė informaciją apie tikrąją padėtį Lietuvoje: nacių nusikaltimus (žydų naikinimą, krašto ekonominį plėšimą ir kita), apie patį pasipriešinimą ir siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
1944 03 VLIK pasiuntė į Suomiją savo atstovą K. Ambraziejų, kuris turėjo informuoti suomius apie padėtį Lietuvoje, prašyti ginklų būsimai Lietuvos kariuomenei, bet 1944 04 21 Taline jį suėmė gestapininkai. 1944 04–05 buvo pradėta masiškai suiminėti Baltijos šalių pasipriešinimo dalyvius. VLIK, numatydamas artėjantį SSRS kariuomenės įsiveržimą, paskyrė atstovus Vokietijoje: prelatą M. Krupavičių, advokatą R. Skipitį ir diplomatą V. Sidzikauską. Lietuvoje privalėjo likti vadinamojo Mažojo VLIK 3 atstovai (pasiliko tik vienas P. Šilas). 1944 vasarą VLIK veikla Lietuvoje nutrūko.
Pasipriešinimo taktika ir metodai
Specifinis antinacinės rezistencijos bruožas – neginkluoto pasipriešinimo taktika. Rezistencijos vadai suprato, kad maža lietuvių tauta negalės ilgai ir atvirai (ginklu) priešintis žiauriam okupaciniam režimui, pradėjusiam žudyti ir deportuoti civilius gyventojus. Partizaniniai veiksmai Vokietijos kariuomenės užnugaryje būtų nelygi kova ir sukeltų masines gyventojų represijas. Neginkluotas pasipriešinimas vyko įvairiomis formomis: Lietuvos vyrai nestojo į vokiečių okupacinės administracijos organizuojamus karinius ir politinius dalinius, visi gyventojai vengė vykti dirbti į Vokietiją, ūkininkai nevykdė žemės ūkio prievolių, buvo varoma antinacinė propaganda ir agitacija, stengiamasi išsaugoti lietuvių kultūros ir švietimo įstaigas, buvo demaskuojami ir bauginami kolaborantai (kolaboravimas).
Pasipriešinimo pagrindinis būdas buvo slapta antinacinė spauda. Ji demaskavo nacių politiką Lietuvoje, ugdė rezistencinę dvasią, orientavo Lietuvos visuomenę į neginkluotą pasipriešinimą, vokiečių vykdomų akcijų sabotažą ir boikotą. Per laikraščius lietuvių jaunuomenė buvo agituojama nestoti į Reicho darbo tarnybą, demaskuojami nacių bandymai mobilizuoti Lietuvos vyrus į SS legioną, Vokietijos kariuomenę ir policijos batalionus, kritikuojama Lietuvos žmonių vežimas prievarta dirbti į Vokietiją, smerkiami lietuvių tautos išdavikai ir kolaborantai. Slaptų laikraštėlių tiražas buvo 2–6 tūkst. egzempliorių, o svarbūs didesnių laikraščių (pvz., Į laisvę) numeriai su nurodymais dėl mobilizacijos buvo leidžiami keliolikos tūkstančių egzempliorių tiražu ir, prireikus, dar papildomai dauginami provincijoje.
Lietuviška pogrindžio spauda (svarbesni leidiniai nurodyti lentelėje) padėjo sužlugdyti nacių rengtas mobilizacijas, pvz., okupacinei administracijai 1943 02–03 pabandžius organizuoti lietuvių SS legioną, pogrindinė spauda pasipriešino ir šios pastangos žlugo. Spauda pabrėždavo, kad okupacinės administracijos skelbiamos mobilizacijos yra neteisėtos, prieštarauja Lietuvos Respublikos karinės prievolės ir Hagos tarptautinės konvencijos (1907; Hagos taikos konferencijos) sausumos karo įstatymams. J. P. Aleksa, K. Grinius ir M. Krupavičius pasirašė ir vokiečių generaliniam komisarui T. A. von Rentelnui 1942 11 14 įteikė memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių žudymą (Memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune).
1
*klaustukas reiškia, kad tikslus numerių skaičius nežinomas
Vokietijos okupacinė administracija karo ir darbo mobilizacijas skelbė per visą okupacijos laikotarpį (1941–44), bet jų rezultatai nebuvo tokie, kokių ji tikėjosi. Lietuvių savivaldos administracijos (lietuvių savivalda) žiniomis, iki 1943 10 11 į Vokietijos kariuomenę buvo pašaukta 103 640 žm., o paimta tik 10 608 vyrai ir 1087 moterys (apie 10 % šaukiamųjų). Jaunimo apsiprendimą dažniausiai lemdavo lietuviško pogrindžio spaudos nurodymai ir patarimai. Dėl boikoto naciams nepavyko sudaryti didesnių lietuvių karinių dalinių ar junginių (nei pulkų, nei divizijų) ir pasiųsti juos kariauti į Rytų ar Vakarų frontus. Pasipriešinimo vadovybė siekė, kad lietuvių jaunimas nekovotų fronte dėl nacių karo tikslų ir apskritai nekariautų už Lietuvos sienų.
Antinacinės propagandos ir agitacijos veikiami iš lietuvių policijos batalionų ir viešosios policijos nuo 1943 09 iki 1944 04 dezertyravo 2655 policininkai ir kariai. Vokietijos vyriausybei ir okupacinei administracijai t. p. nepavyko Vietinės rinktinės paversti SS daliniais ir išsiųsti kariauti iš Lietuvos. P. Plechavičiaus vadovaujamos rinktinės karių dauguma (apie 7500 žm.) 1944 05 viduryje su ginklais ir amunicija išsiskirstė. Naciams nepavyko 1943–44 išsiųsti į Vokietiją prievarta dirbti apie 100 000 Lietuvos žmonių.
Veikiami pasipriešinimo agitacijos daugelis lietuvių savivaldos pareigūnų sabotavo okupacinės valdžios potvarkius ir stengėsi išsaugoti Lietuvos žmones, materialiąsias ir kultūros vertybes. Dėl pasyvaus pasipriešinimo daug lietuviškos administracijos pareigūnų (tarp jų ir 4 generaliniai tarėjai) pateko į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir kalėjimus. Lietuvių pogrindžio ir inteligentijos pastangomis pavyko išsaugoti neuždarytas ir nesuvokietintas gimnazijas, o iki 1943 03 – vidurines ir aukštąsias mokyklas. 1943 03 16–17 naciai, keršydami už lietuvių SS legiono boikotą, suėmė 46 lietuvių inteligentus ir išsiuntė juos į koncentracijos stovyklas, uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas. 1941–44 lietuviai sudarė ir dalį Lietuvos sovietinių partizanų (sovietiniai partizanai Lietuvoje).
Pasipriešinimo reikšmė
Neginkluotos antinacinės rezistencijos taktika nesugebėta apsaugoti visų Lietuvos gyventojų (buvo išžudyta apie 90 % Lietuvos žydų), bet lietuvių tauta buvo apsaugota nuo nacių masinių represijų ir žmonių nuostolių. Pasipriešinimo ideologija, patirtis, iš dalies ir sukurtos karinės organizacijos (pvz., Lietuvos laisvės armija) parengė Lietuvos gyventojus ir lietuvių tautą Lietuvos pasipriešinimui sovietiniam okupaciniam režimui, visų pirma antisovietiniam partizaniniam karui (1944–53).
L: Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai, 1939–1956 Vilnius 2004.
2171