lietùvių bendrnė kalbà
Lietuvių bendrinės kalbos užuomazgos siekia lietuvių raštijos pradžią. 16–17 a. išryškėjo 3 sritiniai bendrinės kalbos variantai. Mažojoje Lietuvoje buvo vartojama bendrinė kalba, paremta vakarų aukštaičių tarme, daugiausia Įsruties bei Ragainės apylinkių šnektomis (M. Mažvydo, J. Bretkūno, J. Rėzos raštai, D. Kleino Grammatica Litvanica 1563). Kiti 2 sritiniai bendrinės kalbos variantai susiformavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: vidurinis (istorinės Žemaičių kunigaikštijos tradicinės kalbos pagrindu; M. Daukša, M. Petkevičius, S. Jaugelis‑Telega, S. B. Chylinskis, M. Rėjaus 1600 postilės vertėjas) ir rytinis, paremtas Vilniaus ir jo apylinkių rytų aukštaičių šnektomis (K. Sirvydas, J. Jaknavičius, anoniminis 1605 katekizmas, R. Bellarmino katekizmas, seniausias rankraštinis lietuviškų poterių tekstas, įrašytas 1503 lotyniškoje knygoje). 18 a. sparčiai plėtojosi Mažojoje Lietuvoje vartojamas bendrinės kalbos variantas; išleista žodynų, gramatikų, parengta Biblijos leidimų, giesmynų, kitų leidinių. Didžiojoje Lietuvoje dėl bajorų sulenkėjimo bendrinės kalbos raida sulėtėjo, ją ėmė labiau veikti žemaičių tarmė.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota rašomoji kalba 18 a. labai sumenko. Lietuviškų raštų autoriai mažai rūpinosi rašomosios kalbos ugdymu. Viduriniame variante daugėjo įvairių tarmių elementų (priklausė nuo to, iš kurio krašto kilęs knygos autorius). Atsirado ir tarmiškai rašytų knygų, jose nedaug buvo tradicinės rašomosios kalbos elementų. Pamažu raštuose įsivyravo žemaičių tarmė: jos plotas mažiausiai buvo polonizuotas, išliko lietuviškai mokančių išsilavinusių žmonių, galinčių rengti knygas. Šios tarmės svarba ypač išryškėjo 19 a. pirmoje pusėje, kai jos pagrindu kūrė daugelis žymiausių to meto rašytojų (D. Poška, S. T. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas, M. Valančius, L. Ivinskis). Siūlyta žemaičių tarmės pagrindu kurti visiems lietuviams bendrą rašomąją kalbą. Pastangos sukurti žemaičių tarmės pagrindu rašomąją kalbą nedavė rezultatų – kiekvienas siūlė savąją šnektą. Rytų ir vakarų aukštaičių patarmių atstovai irgi kiekvienas protegavo savąją šnektą. Bandyta kurti rašomąją kalbą tarmių derinimo principu (K. Jauniaus, J. Juškos, A. Baranausko veikalai). 19 a. antroje pusėje sustiprėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir rengiantis leisti lietuvišką periodinę spaudą buvo būtina turėti visiems bendrą rašomąją kalbą. Dauguma tautinio atgimimo veikėjų buvo kilę iš pietinių vakarų aukštaičių, kurie vartojo kalbą, artimą Mažosios Lietuvos lietuvių rašomajai kalbai. Pavyzdžiu buvo imama ne 19 a. antros pusės Mažosios Lietuvos lietuvių raštų kalba, užteršta germanizmais ir vokiškomis konstrukcijomis, o jos tobulesnis variantas, aprašytas A. Schleicherio ir F. Kuršaičio gramatikose, vartotas lyginamosios kalbotyros mokslininkų; taip Mažosios Lietuvos lietuvių rašomoji kalba buvo perkelta į atgimstančią Lietuvą. Šį darbą atliko kalbininkai, daugiausia J. Jablonskis, vadinamas lietuvių bendrinės kalbos tėvu. Daug prisidėjo kalbotyros Lietuvoje kūrėjas K. Būga ir kiti 20 a. pradžios kalbininkai (lietuvių kalbotyra). Šią kalbą vartojo Aušra, Varpas, visa to meto lietuvių spauda, daugiausia leidžiama Mažojoje Lietuvoje (Lietuvoje spauda lotyniškais rašmenimis buvo uždrausta). Lietuvių bendrinės kalbos (terminą pirmasis 1927 pavartojo P. Skardžius) kilmę iš Mažosios Lietuvos rodo dabartinės bendrinės kalbos lyginimas su Mažosios Lietuvos lietuvių rašomąja kalba ir dabartinės vakarų aukštaičių patarmės pietine šnekta – kauniškiais. A. Schleicherio ir F. Kuršaičio aprašytai Mažosios Lietuvos lietuvių rašomajai kalbai būdinga nesutrumpėjusios linksnių ir asmenų formos (akim, akyjè, geramè, nẽšame, nẽšate ir kitos) – kauniškiai sako aki, akỹ, gera, nẽšam, nẽšat, vietoj gyvénti, gyvénk, gyvéntų, gyvénsiu, gyvéndavau, gyvéndamas kauniškiai turi gyvti, gyvk, gyvtų, gyvsiu, gyvdavau, gyvdamas. Yra ir daugiau kalbos ypatybių, kuriomis kauniškių šnekta skiriasi nuo bendrinės kalbos, sutampančios su Mažosios Lietuvos lietuvių rašomąja kalba.
Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 ir lietuvių kalbos paskelbimas 1922 valstybine kalba (pakartotinai 1928 ir 1938) padėjo įsitvirtinti dabartinei bendrinei kalbai. Sparčiai tobulėjo bendrinė rašomoji ir šnekamoji kalba. 1922 Kaune įkūrus Lietuvos universitetą susidarė palankios sąlygos Lietuvoje tyrinėti lietuvių kalbą. Kaunas tapo svarbiausiu lituanistikos centru. Didelį darbą atliko Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) kalbininkai P. Skardžius, A. Salys, P. Jonikas ir kiti. Lietuvių kalbos vartojimo sritis labai pasikeitė, kūrėsi kalbos funkciniai stiliai, norminta rašyba, tartis, kirčiavimas, sintaksė, žodynas, ypač terminai. Įkurta Lietuvių kalbos draugija, pradėtas leisti žurnalas Gimtoji kalba. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (1919–39) toliau vyko lenkinimas ir rusinimas, Mažojoje Lietuvoje – vokietinimas. Uždraudus Mažojoje Lietuvoje lietuviškas mokyklas per 8 dešimtmečius (1862–1944) lietuvių kalba čia buvo bemaž visai sunaikinta.
Lietuvoje bendrinės kalbos, daugiausia šnekamosios, tolesnę raidą pakeitė SSRS (1940–41 ir 1944–90) ir Vokietijos (1941–44) okupacijos bei rusifikacija ir dvikalbystė. Lietuvių kalba neteko valstybinės kalbos statuso, jos vartojimo sritis nuolat siaurinta. Dvikalbystės sąlygomis į šnekamąją (rašomąją mažiau) kalbą brovėsi rusizmai ir rusiškos konstrukcijos. Didelėmis kalbininkų pastangomis pavyko pratęsti bent rašomosios kalbos ugdymo tradicijas (šnekamoji kalba, susiaurėjus jos vartojimui, patyrė labai didelę žalą), suintensyvinti lietuvių kalbos tyrinėjimą. Svarbiausiais lietuvių kalbos tyrinėjimo centrais tapo Lietuvių kalbos institutas ir aukštosios mokyklos, daugiausia Vilniaus universitetas. SSRS okupacijos laikotarpiu kalbų vartojimo santykis Lietuvoje pakito dėl lietuvių trėmimų, žudymo, priverstinės emigracijos, šalies kolonizavimo. Lietuvių kalbos vartojimo plotas per 20 a. paskutinius dešimtmečius susiaurėjo daugiau negu trečdaliu. Labiausiai nukentėjo Pietryčių Lietuva (buvo panaikintos beveik visos lietuviškos mokyklos, įsigalėjo rusų, lenkų kalbos), lietuvių kalbos vartojimo plotas šalies rytiniame pakraštyje mažėjo iki 1990.
Prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui lietuvių kalba 1988 vėl buvo paskelbta valstybine. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, 1992 priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino šį lietuvių kalbos statusą. Lietuvių kalbos tyrinėjimui taikomos naujos technologijos. Rengiamos žodynų ir kitų leidinių elektroninės versijos. Į elektronines laikmenas perkelta didelė dalis 16–17 a. lietuviškų tekstų. Lietuvių kalbos institute saugomi tarmių duomenys pateikti internetinėje duomenų bazėje. Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre sudarinėjamas lietuvių kalbos tekstynas. Leidžiami lietuvių kalbos problemoms skirti periodiniai leidiniai: Acta linguistica Lithuanica, Archivum Lithuanicum, Baltistica, Gimtoji kalba, Bendrinė kalba, Kalbotyra, Terminologija.
L: Lietuvių kalbos žodynas 20 t. Vilnius 1941–2002; A. Piročkinas Prie bendrinės kalbos ištakų Vilnius 1977, J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas Vilnius 1978; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija 6 t. Vilnius 1984–94; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995.
2352
2703