Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti

Lietùvių draugijà nukentjusiems dėl kãro šepti, labdaros organizacija, veikusi 1914–18. Įsteigta Lietuvių politikos centro veikėjų iniciatyva.

I pasaulinio karo pabėgėliais Lietuvoje iš pradžių rūpinosi 1914 08 11 V. Landsbergienės (pirmininkė), A. Bulotos, J. Bakšio, D. Malinausko, Vladislovo Jezukevičiaus, F. Bortkevičienės, J. Kuktos, E. Vileišienės ir kitų įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti (1914 12 pradžioje globojo daugiau kaip 1000 pabėgėlių). Daugėjant pabėgėlių vietoj laikinojo komiteto įkurta draugija; 1914 11 27 įregistruoti įstatai, 1914 12 04 išrinktas centro komitetas. Iki 1915 09 draugijos veikla plėtota Lietuvoje (centras – Vilniuje). 1915 07 pabėgėlių šalpa rūpinosi 122 skyriai, turintys 1629 narius, centro komiteto darbą organizavo pirmininkas Rusijos Valstybės dūmos narys M. Yčas, vicepirmininkai A. Smetona, kunigas J. Kukta. Lėšų komitetui skirdavo 1914 pabaigoje Petrograde įkurtas Centrinis caraitės Tatjanos komitetas pabėgėliams šelpti (komiteto narys M. Yčas, jo skyrius veikė ir Vilniuje): iš pradžių 10 000 rublių, nuo 1915 pavasario M. Yčo rūpesčiu – 50 000 rublių per mėnesį. Be to, lėšų rinkta Lietuvos katalikų ir evangelikų bažnyčiose (apie 29 000 rublių), Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitetas Vilniuje (Marijos ir Jurgio Šlapelių namas‑muziejus)

Draugija steigė ir išlaikė bendrabučius pabėgėliams (Vilniuje veikė 47), maitinimo punktus. 1915 09 vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių susidarė du centrai – Vilniuje (vadovas A. Smetona) ir Petrograde, nuo 1917 – Voroneže (centro komiteto pirmininkas M. Yčas, vicepirmininkai P. Leonas, kunigas Julijonas Jasienskis). Vokiečių okupacinės administracijos varžomas Vilniaus komitetas Lietuvoje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto posėdžių protokolai (1915; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka)

Draugija daugiau galimybių padėti pabėgėliams turėjo Rusijoje. Čia 1916 pradžioje veikė daugiau kaip 80, vėliau 254 jos skyriai (vietiniai komitetai); jie steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas (1917 jų buvo daugiau kaip 250, mokėsi daugiau kaip 7000 vaikų), amatų mokyklas, dirbtuves. 1915 rudenį M. Yčo vardu Voroneže draugija atidarė dvi gimnazijas (berniukų ir mergaičių), suorganizavo pedagoginius ir buhalterijos kursus, lietuvių mokytojų institutą (vadovas M. Yčas), rėmė iš Lietuvos atkeltus Saulės draugijos mokytojų kursus, išlaikė bendrojo lavinimo kursus (nuo 1917 09 lietuvių gimnazija), Tambove – Žiburio mergaičių progimnaziją (vėliau gimnazija), šelpė Maskvos, Petrogrado, Odesos, Kijevo ir kitų universitetų bei aukštųjų mokyklų lietuvius studentus. 1916 pradžioje draugija šelpė apie 114 000, vėliau daugiau kaip 200 000 pabėgėlių, rūpinosi į Rusiją ištremtais karo pradžioje Rusijos kariuomenės okupuotos Mažosios Lietuvos gyventojais lietuviais.

Draugijos įsteigta spaustuvė spausdino lietuviškus laikraščius, knygas, vadovėlius.

Svarbiausi veikėjai: J. Basanavičius, P. Dogelis, J. Yčas, M. Yčas, A. Janulaitis, S. Kairys, P. Klimas, J. Kukta, P. Leonas, D. Malinauskas, P. Mašiotas, K. Olšauskas, A. Purėnas, A. Smetona, J. Šaulys, J. Šernas, K. Šalkauskis, S. Šilingas, A. Vileišis. 1917 daugelis jų įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą: organizavo Lietuvių konferenciją, veikė Lietuvos Taryboje, gynė Lietuvos reikalus įvairiose konferencijose užsienyje. Po Spalio perversmo (1917) apkaltinę priešiška veikla bolševikai draugijos Rusijos centrą uždarė, turtą konfiskavo, centro komiteto pirmininką M. Yčą du mėnesius kalino. 1915 08–1918 02 Petrograde, Voroneže (nuo 1917) draugija leido laikraštį Lietuvių balsas.

-Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti; -Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti; -Centrinis caraitės Tatjanos komitetas pabėgėliams šelpti